Šilutėje yra kelios avalynės taisyklos. Vienoje iš jų šeimininkauja batsiuvys Vytas Varaška, jam talkina žmona Nijolė. Prieš kelis dešimtmečius batus siuvęs V. Varaška šiandien jų nebesiuva, tačiau į jo rankas patekę batai tarsi pradeda naują gyvavimą.

Sutuoktiniai Nijolė ir Vytas Varaškos tęsia batsiuvių tradicijas.

16 metų patirtis
Šilutiškis Vytas Varaška avalynės taisyklą atidarė lygiai prieš 16 metų. Iš Lietuvininkų gatvės, pro knygyną į kiemus pasukusiems šilutiškiams atsiveria jaukus, kasmet vis labiau rūpestingo batsiuvio šeimos puoselėjamas ir gražinamas kiemas. Akmenimis įrėmintas takelis veda į batsiuvio namus, greta – avalynės taisykla. Prie jos – įdomus bato formos gėlynas. Batsiuvys pasakoja, kad rengdamas šį gėlyną ir patys nemažai paplušėjo, ir talkininkų kvietėsi. Žmona Nijolė rūpinasi, kad bate nuolat žydėtų gėlės.
Daugelis šilutiškių gerai žino V. Varaškos avalynės taisyklą, jos ieško ir iš kitur atvykusieji. Mums bekalbant į taisyklą užsukęs Vokietijos pilietis, šiuo metu gyvenantis Šilutėje, iš krepšio traukė vyriškų batų porą. Sakė neseniai pirkęs, batai visai nauji, bet jam nebereikalingi. Tikisi, kad meistras ras kur juos pritaikyti ar padovanoti.
Nors šilutiškiai ir išsivažinėja
Vis dėlto meistras V. Varaška pastebi, kad šilutiškiai išsivažinėjo, kasmet jų lieka vis mažiau. Suprantama, žmonės ieško kur geriau. Nijolės ir Vyto Varaškų dukra Laura taip pat laimę rado svetur. O štai sūnus Artūras, kiek pasidairęs po pasaulį, sugrįžo į Šilutę. Sako, namie nors ir šiukštus lino drabužis geriau negu šilkai svetur…
Bet ir lietuvių išsivažinėjimo metu šioje avalynės taisykloje klientų netrūksta. Žmonės neša taisyti avalynę, rankines, kitokius odos gaminius, net šuns antkaklį atnešė… Avalynės taisykloje išrikiuoti sportiniai bateliai futbolui žaisti. Tokių batelių įsigyti vis dar sunkoka, tad futbolo aistruoliai prašo panešiotus atnaujinti. Ne vienerius metus ir Šilutės bokso klubas „Kovotojas“ patiki V. Varaškai restauruoti sporto inventorių.

Gėlynas gali būti bato formos, o aplinką gali papuošti ir senas batas…

Vieną savaitės dieną meistras skiria rankinėms ir krepšiams taisyti. Vienoms įsiųs naują užtrauktuką, kitoms – sutvirtins rankenas ar lopys įplyšusį šoną. Daug darbo bus prie ypač seno odinio krepšio, kurį meistrui restauruoti patikėjo kaunietis. Kai prireikia siūti, į talką atskuba žmona Nijolė.
Meistras ne tik taiso, bet ir pataria, kaip prižiūrėti odos gaminius, kaip juos atnaujinti. Kartą užsukę ir patikėję savo daiktą klientai čia sugrįžta dar ne kartą. Meistrui atneša vis kitą daiktą, norėdami prailginti jo gyvavimą. Net į didžiuosius miestus išvykę studijuoti šilutiškiai avalynę ar kitus odos daiktus atneša taisyti meistrui Vytui. Daugiau darbų būna keičiantis sezonui, ypač prieš naujuosius mokslo metus.
Vytas Varaška gimė Rusnėje. Tačiau ten tik vaikščioti pramokęs vienerių metukų su tėvais atvažiavo gyventi į Šilutę. Šeimoje augo keturi vaikai. Vyto mama Albina į Pamario kraštą buvo atvežta vos keturiolikos iš Baltarusijos (netoli Vilniaus krašto). Kintuose tarnavo pas vokietį ūkininką. Po karo ištekėjo. Jos išrinktasis – Juozas, 16-osios lietuviškos divizijos kareivis. Karo metais buvo sužeistas. Po karo buvo atsiųstas čia dirbti iš Kauno. Dirbo Pėžaičių valsčiaus, vėliau – Rusnės vykdomojo komiteto pirmininku.
Mokyklą baigęs Vytas išvažiavo mokytis į Klaipėdą, planavo būti laivų vamzdžių montavimo specialistu. Mokslą teko nutraukti, mirus tėvui grįžo į Šilutę padėti ūkiškai gyvenusiai mamai. Tada ir įsidarbino tuometiniame Šilutės buitiniame kombinate. Batsiuvystės mokėsi pas meistrą Jarašiūną.
Auliniai batai – prie galifė kelnių
Vytas Varaška siūdavo moteriškus ir vyriškus batus, basutes iš natūralios odos. Vyravo juoda ir ruda spalvos. Jo siuvami batai būdavo su odiniais padais. Siuvo ir aulinius batus, kuriems padus pakaldavo keliomis eilėmis medinių vinių. Aulinius batus audavosi dėvintieji galifė kelnes. Vyriški odiniai batai tuomet kainavo 28 rublius, lakiniai – per 30, o auliniai – apie 40 rublių.
Kelerius metus padirbėjęs Vytas buvo pašauktas į privalomąją karo tarnybą. Grįžęs batų nebesiuvo. Dirbo tuometiniame gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos Šilutės ceche. Kiek padirbėjęs išmoko valdyti kraną. Keli dešimtmečiai prabėgo nepastebimai. Užsidarius cechui, teko padirbėti kitose įmonėse, net užsienyje pas ūkininką. Tačiau dirbti toli nuo namų nepatiko, ilgėjosi šeimos.
„Pamaryje“ perskaitęs skelbimą, kad dirbtuvėms reikalingas batsiuvys, Vytas Varaška prisiminė tai, ką prieš keletą dešimtmečių gerai išmanė. Vienoje iš naujai įkurtų dirbtuvėje V. Variška dirbo, kaip sakoma, išsijuosęs. Klientai plūdo, garsas apie nagingą meistrą sklido. Tuo metu ypač daug atnešdavo taisyti lietsargių. Dažnai toks darbas pareikalaudavo ypač didelės meistro kantrybės, mat vienam lietsargio strypui pakeisti ar sutaisyti tekdavo išardyti visą skėtį. Maža klaida surenkant – ir vėl viskas iš naujo. Nepastebimai prabėgo ir 16 metų, kai Vytas sulaukė viliojančio patarimo atidaryti savo avalynės taisyklą.
Ar iš batsiuvio amato galima pragyventi?
Meistras šypsodamasis atsako: „Namo nepasistatysi, bet gyventi galima…“

Laima PUTRIUVIENĖ