Geriausiuose metų ūkiuose apsilankius

Artėjant Mykolinėms, kurių metu Žemaičių Naumiestyje bus pagerbti geriausi Šilutės rajono ūkininkai, Kaimo reikalų skyriaus vedėjo Povilo Budvyčio vadovaujama komisija išrinko konkurso „Metų ūkis 2016“ laureatus. Pirmoji vieta atiteko Katyčiuose ūkininkaujantiems Vilijai ir Robertui Peteraičiams, antroji – Rimai ir Aloyzui Raukčiams iš Grabupių kaimo (Šilutės sen.), trečiąją vietą komisija paskyrė Žemaitkiemio kaime (Saugų sen.) gyvenantiems Egidijai ir Raimundui Sasnauskams.

Metų ūkio konkurse pirmą vietą užėmę Vilija ir Robertas Peteraičiai įsikūrę protėvių žemėje.

Metų ūkio konkurse pirmą vietą užėmę Vilija ir Robertas Peteraičiai įsikūrę protėvių žemėje.

Dirba protėvių žemę
„Metų ūkio“ konkurse katytiškiai Robertas ir Vilija laureatais tampa jau antrą kartą. 2006 m. jų ūkis buvo užėmęs antrą vietą. Geriausiu šiais metais pripažintą Roberto Peteraičio ūkį XIX amžiaus pradžioje Katyčiuose įkūrė jo prosenelis Karl Wilhelm Petereit. Sunku tiksliau pasakyti kelintais metais tai įvyko, tačiau šią žemę dirbęs Roberto Peteraičio senelis Otas (Otto) yra gimęs 1895 metais. Galima neabejoti, kad ši dinastija tęsis toliau, nes kartu su Robertu Peteraičiu jau ūkininkauja ir sūnus Rokas. Jis, kaip jaunasis ūkininkas, įregistravo savo atskirą ūkį, tačiau dirba kartu su tėčiu.
Dukra Indrė Peteraitytė-Nausėdienė dirba Šilutės r. savivaldybėje, Planavimo ir plėtros skyriuje. Vietinė yra ir geriausio šių metų ūkininko sutuoktinė Vilija, kilusi iš netoliese esančio Versmininkų kaimo, nuo Katyčių nutolusio per 3 km. Netoli ir Peteraičių dirbama žemė. Visi 80 hektarų išsidėstę 3-4 km spinduliu aplinkui sodybą. Arčiausiai namų yra moderni karvidė, kurią Peteraičiai statė beveik 10 metų. Prieš porą metų pastatytoje fermoje sumontuota moderni melžimo ir pieno šaldymo įranga, karvės čia laikomos palaidos, tad panorusios gali pasinaudoti net specialia masažavimo mašina.
Vilija ir Robertas savo ūkį šalia Roberto tėvų, kuriems dabar jau per 80 metų, sodybos įregistravo 2000-aisiais, nors ūkininkavo ir seniau. Abu yra įgiję žemės ūkiui reikalingas specialybes. Robertas – mechanikas, o Vilija – sodininkė-daržininkė. Šiuo metu čia laikomi 74 galvijai iš kurių 47 – daugiausiai holšteinų veislės melžiamos karvės, tačiau laiko ir mišrūnių.
Vasarą per dieną primelžiama apie 1,2 tonos, o žiemą 0,8-0,9 tonos pieno, kurį nuperka su „Marijampolės pieno konservais“ bendradarbiaujanti įmonė „Dobilo lapas“. Nuo rugsėjo 1 d. už kilogramą pieno ūkininkai gauna po 19 centų. Jie pastebi, kad pieno kainos pamažu ima didėti, deja, ne tiek, kad nudžiugintų žemdirbius.
Kvietrugius, kviečius, avižas, miežius ir kukurūzus ūkininkai augina tik pašarams. Nepaisant liūčių, javus spėjo nukulti, tačiau grūdų kokybė prastoka. Gerai, kad kukurūzai puikiai užderėjo.
Paklausti, kada atostogauja, Peteraičiai su šypsena paklausė: „O kas yra tos atostogos?“
Jie pasakojo, kad darbo dieną pradeda 5 val. ryto ir triūsia iki sutemų. Darbo būna tiek, kad ir šio laiko maža.

Aloyzas ir Rima Raukčiai 20 metų į savo ūkį Grabupiuose važinėjo iš Šilutės.

Aloyzas ir Rima Raukčiai 20 metų į savo ūkį Grabupiuose važinėjo iš Šilutės.

Ūkininkais tapo miestiečiai
Antrą vietą „Metų ūkio“ konkurse užėmę Rima ir Aloyzas Raukčiai iš Grabupių kaimo į šį ūkį persikėlė tik 2010 metais. Iki tol važinėdavo iš Šilutės. Keldavosi 4 val. ryto ir dirbdavo iki sutemų. Dabar jie įsikūrė savo sodyboje, tačiau darbo valandų neskaičiuoja iki šiol. Kaip ir pirmos vietos laimėtojai, jie šiame konkurse nėra naujokai. 2014 metais Raukčių ūkis buvo užėmęs trečią vietą. Grabupiai – Žemaičių Naumiesčio žemės ūkio mokyklą baigusio Aloyzo tėviškė. O konditerės specialybę įsigijusi Rima yra kilusi iš Laukstėnų. Nors dabar iš visų jėgų pluša, kad išgyventų, – į miestą sugrįžti nebenorėtų.
Aloyzas ir Rima Raukčiai dirba apie 200 ha žemės. Pusę nuomoja, pusę turi nuosavos. Daugiausiai ploto užima pievos, todėl buvo reikalingas ruloninis presas-vyniotuvas, kurį visai neseniai įsigijo. Dar sėja kvietrugių, rugių, avižų, mišinių. Nuo lietaus labai nenukentėjo, nors apie 3 ha vasarojaus liko nenupjauta.
Laiko 130 apdraustų galvijų, iš kurių 46 pieninės karvės ir 7 žindenės. Veislės: holšteinų, lietuviškų juodmargių ir nykstančių šėmųjų. Paaugusius buliukus parduoda, o telyčias laiko bandai. Pieną Raukčiai po 18 centų už kilogramą parduoda „Žemaitijos pienui“. 2011 metais jų ūkis, kaip geriausias pieno ūkis, įvertintas „Žemaitijos pieno“ bendrovės diplomu.
Du sūnūs – Modestas ir Marius – jau suaugę ir kada tik gali, talkina tėvams. Abu turi traktorininko teises. Samdomų darbuotojų sunku rasti, tad kai reikia kur išvykti, pavaduoja vaikai ir tėvai. Pats A. Rauktys moka dirbti ir su metalu, ir su akmeniu, todėl jų kiemą puošia nemažai jo kūrinių. Pats sutvarko ir visą techniką, kurią jau metas ir atnaujinti.

Be išmokų neišgyventų
Trečiosios vietos laimėtojai Egidija ir Raimundas Sasnauskai gyvena Žemaitkiemio kaime. Egidija kilusi iš čia, Veterinarijos akademijoje yra įgijusi zooinžinierės specialybę. Raimundas – tikras kaunietis, pagal specialybę tekintojas-frezuotojas. Šeimoje auga 16 metų dukra Emilija, kuri talkina tėveliams, bet nėra apsisprendusi, ar pasiliks kaime.
Sasnaukai į Žemaitkiemį, kur gyvena Egidijos mama, sugrįžo prieš 15 metų, kai pavyko atgauti žemę. Iki tol gyveno Kaune, buvo išvykę padirbėti į užsienį, tačiau atlyginimas Ispanijoje nepateisino lūkesčių, nors šiokį tokį pradinį kapitalą ten ir užsidirbo.
Anot E. Sasnauskienės, darbas kaime tapo vyrui nauju išbandymu, bet, pasitelkusi du samdomus darbininkus, šeima susitvarko.
„Metų ūkio“ konkurse dalyvauja pirmą kartą, o gražiausios sodybos titulą 1936 m. statytame name įsikūrusi šeima yra gavusi jau du kartus. Name, kuriame dabar jie gyvena, anksčiau buvo biblioteka ir parduotuvė. Sienos išliko tos pačios, tik viskas gerokai atnaujinta.

Žemaitkiemiškė Egidija Sasnauskienė gailisi, kad ėmėsi pienininkystės.

Žemaitkiemiškė Egidija Sasnauskienė gailisi, kad ėmėsi pienininkystės.

Sasnauskai šiuo metu laiko 100 galvijų, iš kurių 30 yra melžiamos karvės, kiti – mėsiniai galvijai ir prieauglis. Dirba 70 hektarų žemės. Pieną po 15 centų už kilogramą iš jų nuperka AB „Žemaitijos pienas“. Visa Sasnauskų dirbama žemė yra saugomoje teritorijoje, kurioje gyvena labai retas paukštis nendrinė meldinukė. Dėl patiriamų nepatogumų, jie gauna didesnes išmokas, kurios ir padeda išlaikyti ūkį. Anot šeimininkų, be jų neišgyventų.
Darbą pieno ūkyje šiuolaikinėmis sąlygomis E. Sasnauskienė vadina įteisinta vergove. Jei būtų žinoję, kad su pienu taps taip blogai, Sasnauskai būtų ėmęsi kokio nors kito kaimo verslo. Dabar nebėra kur dingti – paimtos paskolos, dalyvauja ūkio modernizavimo programoje…
Prieš dvejus metus susitvarkė fermą, įrengė naujas pieno linijas. Tikėjosi, kad investicijos atsipirks per 4 metus, tačiau, kritus pieno kainoms, prireiks visų šešerių. Jeigu galėtų rinktis, dabar turėtų vien mėsinių galvijų. Deja, pakeisti ūkininkavimo kryptį sudėtinga, mat gražinant paskolas nelieka lėšų kitoms investicijoms. Kai tik atsiras galimybė, planuoja pieno ūkio atsisakyti.
„Žmonės nenori dirbti. Kai būna labai sunku, eini ir verki, kad niekas tavęs negali pakeisti. Keltis tenka ankstyvą rytą, o miegoti nueini vidurnaktį ar dar vėliau. O jeigu karvė veršiuojasi…“, – nelinksmai dėstė ponia Egidija.

Vaidotas VILKAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Kaip išsirinkti dyzelinių automobilių servisą?

Šiandien daugelis žmonių neįsivaizduoja gyvenimo be automobilių. Gyvenimas be jų būtų sunkus ir sugaištume daug laiko keliaudami iš vietos į vietą. Tačiau dyzelinis automobilis reikalauja daug priežiūros, o įvairūs gedimai nėra išimtis. Turbūt lengviausias būdas patikimai ir greitai pataisyti vieną ar kitą transporto priemonės gedimą yra kreiptis į remonto centrą. Savaime suprantama, kad kai kurias problemas galima išspręsti patiems, tačiau tikrai ne kiekvienas turi tokių gabumų. Išsirinkti autoservisą gali būti sunku, ypač jei planuojate naudotis šiomis paslaugomis pirmą kartą. Reikia

Piniginę perkeliame į telefoną. Kaip išsaugoti mokėjimo korteles išmaniuosiuose?

Piniginė – jau atgyvena, nes daugumą kortelių galite saugoti tiesiog savo telefone. Vos keliais mygtukų paspaudimais atsiskaitysite už pirkinius tiek prekybos centre ar restorane, tiek ir internete. Kaip išsaugoti korteles savo išmaniuosiuose įrenginiuose, pasakoja „Bitės Profai“. „Pamažu visas reikalingas korteles – tiek mokėjimo, tiek nuolaidų – galėsime išsaugoti išmaniuosiuose įrenginiuose. Įkėlus korteles į skaitmeninę piniginę „Google Pay“ ar „Apple Pay“ visas jas rasite vienoje vietoje. Perkant tereiks keliais mygtuko paspaudimais „įjungti“ ją savo telefono ekrane ir pridėjus telefoną prie bekontakčio

Paminklų kainos. Kodėl pigiai dažniausiai blogai?

Geros kokybės paminklai tarnauja kelis šimtus metų ir net jiems praėjus vis dar mena čia amžinojo poilsio atgulusio žmogaus vardą. Žinoma, tikrai ne visi paminklai, kurių siūlo rinka, yra tokie geri. Dažniausiai glumina paminklų kainos, kurios taip pat lyginamos su daug klausimų keliančia kokybe. Ar tikrai brangiau yra geriau ir kodėl kinta kaina? Akmuo – viskas Kaina pirmiausia kinta nuo medžiagos, kuri yra naudojama paminklo gamyboje. Kiek daugiau kainuoja granitas, tačiau jis tarnauja labai daug metų, nereikalauja jokios priežiūros ir

Kviečia nauja paroda „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje: Šilutė“

Rugsėjo 21 d. Vilniaus universiteto biblioteka Šilutės rajono savivaldybės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje pristatys rankraščių ir senųjų spaudinių parodą „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje: Šilutė“. Renginio metu bus parodyti Lietuvos istorijai ir kultūrai reikšmingi dokumentai, tarp kurių ir šaltiniai, susiję su Šilutės miesto ir krašto praeitimi. Paroda „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje: Šilutė“ veiks nuo 13 iki 16 val. Parodos atidarymo renginio pradžia – 15 val. Šis Šilutei skirtas renginys – Vilniaus universiteto bibliotekos nuo 2015 metų tęsiamo projekto „Lietuva Vilniaus universiteto

Taip pat skaitykite