„Gardamo istorijos vingiai“ pagal Anatolijų Žibaitį
Anatolijus Žibaitis – gerai Pamario krašte žinomas lietuvių kalbos mokytojas, krašto istorijos puoselėtojas, knygų redaktorius – redagavo dešimt savo žmonos Dalios Žibaitienės knygų, yra penkių knygų bendraautostius. Prieš keletą metų atskiru leidiniu išleidęs straipsnių rinkinį „Žmonės kelyje“ apie paribio krašto savitumus, žmonių gyvenimus ir likimo vingius, nesustojo. 2011 m. skaitytojams pateikė knygą „Po istorijos ratais: pasakojimai apie Razmų giminę“.
Naujausios knygos „Gardamo istorijos vingiai“ sutiktuvės sukvietė į Fridricho Bajoraičio viešąją biblioteką gausų būrį šilutiškių, autoriaus mokinių, kolegų, besidominčių krašto istorija.
Žmonos interviu
F. Bajoraičio viešosios bibliotekos skaitykla buvo pilnutėlė. Susipažinti su naująja mokytojo A. Žibaičio knyga susirinko gausus būrys šilutiškių – buvę kolegos, skaitytojai, kaimynai, artimieji. Vakarą vedė ir ištraukas iš knygos skaitė autoriaus žmona Dalia Žibaitienė, dainavo anūkė Anika Vaitiekūnaitė, Vilniaus B. Dvariono muzikos mokyklos mokinė, ir Domas Saulevičius, Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos 3 kurso auklėtinis, akomponavo Šilutės meno mokyklos direktorė Daiva Pielikienė.
Pasidžiaugusi svečiais, talentingu jaunimu ir prisipažinusi, kad labai jaudinasi stovėdama prieš tokius brangius vakaro dalyvius, Dalia Žibaitienė pakvietė knygos viršelio dailininkę Kristiną Blankaitę tarti keletą žodžių. Mokytoja pasidžiaugė, kad galėjo prisidėti prie talentingo žmogaus darbo, smagu buvę pasitikrinti save. Mokytojas kukliai paatviravo, kad leidinys tokio lygio, kaip jo apiforminimas, nepasiekė.
Dalia Žibaitienė vakarą vedė interviu forma, mat norėta taupyti renginiui skirtą laiką ir kuo daugiau pasakyti. Pirmasis klausimas: „Kokių motyvų vedamas ėmeisi rašyti knygą.?“
Knygos autorius atsakė: „Žemaitiškojoje mūsų krašto dalyje yra tokie kaimai, kaip Švėkšna, Gardamas, Vainutas ir Katyčiai. ,Švėkšnos istorijai skirtos bent šešios knygos, Vainutui – dvi, Žemaičių Naumiestis ir Katyčiai neturi. Gardamas, vadinasi, juos aplenkė“.
Klausimų buvo daug ir įvairių: „Kodėl pasirinkai tokį rašymo būdą? Kodėl katalikiškame krašte daug dėmesio skirta liuteronų bendruomenei? Ar dar jauti šio krašto savitumą? Ką mąstai apie Gardamo dabartį ir ateitį? Ar jautiesi būsiąs įvykdęs senelio Antano Razmos prisakymą?“ ir t. t.
Atsakydamas į žmonos pateiktus interviu klausimus, autorius linksmai replikavo, kad šiuolaikiniai žurnalistai užduoda ilgesnius klausimus, negu būna atsakymai į juos.
,,Rašydamas Gardamo istoriją, pasirinkau kaleidoskopinį pasakojimo būdą, tai leido man nuolat sugrįžti į praeitį, ką nors nauja papasakoti ar patikslinti. Ir kitiems dar palikau darbo… Gardamas auga, jame yra net 10 gatvių, kai prieš karą tebuvo dvi. Atvykusieji į Gardamą tikrai gali matyti pokyčius. Kaip gardamiškiai įvertins mano knygą, paaiškės po jos pristatymo sausio 27 dieną Gardame. Manau, kad įvykdžiau senelio Antano Razmos prisakymą – tęsti jo prieš 150 metų rašytą giminės istoriją. Aš rašiau savo mamos ir tėvo giminės istoriją, taip pat ir Gardamo. Naudojausi įvairiais šaltiniais, jų labai daug. Paminėčiau istorikus Alfredą Bumblauską, Edvardą Gudavičių, šilutiškį Petrą Jakštą“, – kalbėjo leidinio autorius A.Žibaitis.
Apie knygą
Vakarą paįvairino jaunieji atlikėjai, Dalios išraiškingai skaitomos ištraukos. Dukra Daina padėkojo už knygą apie vaikystės šalį Gardamą, kur augdavę didžiuliai ąžuolai. ,,Linkiu visiems vaikams turėti tokį tėvelį, su kuriuo vienas kitą suprasdavome be žodžių – užtekdavo pasižiūrėti, ir kalbėti nebereikėdavo“, – kalbėjo dukra Daina.
Knygą apžvelgęs istorikas Pranas Avižinis kalbėjo, jog knyga įdomi tuo, kad joje ne vien sausos datos, bet kalbama apie tikėjimą, knygnešius. ,,Mokytojas – lituanistas, tad jis stebina savo istorijos žiniomis ir darbštumu. Panaudota apie 100 šaltinių. Knyga atsakė į daugelį klausimų, užpildė spragas, kurios man, kaip istorikui, buvo likusios“, – kalbėjo P.Avižinis.
Kitas istorikas Algirdas Gečas sakė, kad jo mokytojas ir buvęs kolega atliko didžiulį darbą: ,,Tai knyga, kuri turi monografijos bruožų, primena atsiminimų knygą, taip pat joje yra kraštotyrinės medžiagos apie kaimo, šeimos, giminės istoriją. Joje gražiai, sakyčiau, novatoriškai pažvelgta į moterį, kuri čia yra ir knygnešė, ir partizanė, ir mokytoja. Knyga padės stiprinti sąvokas tėvynė, tėviškė. Tai labai svarbu jaunimui“.
Mokytoja lituanistė, buvusi kolega Irena Arlauskienė taip pat pasidalino savo įžvalgomis apie naująją A. Žibaičio knygą.
Kalbėtojų ir norinčių pasveikinti leidinio autorių buvo daug – pusantros valandos neužteko išsakyti visiems įspūdžiams apie naująjį leidinį.
„Rašiau tarsi vienos parapijos istoriją, bet knyga domisi ir švėkšniškiai, ir šilutiškiai, ir iš kitur atvykusieji“, – maloniai stebisi leidinio autorius A. Žibaitis.
Knyga iliustruota senus laikus menančiomis nuotraukomis. Jose galima rasti pažįstamų veidų, švenčių, lauko darbų akimirkų. Galima pamatyti pastatų, kurių ne visi ir beišlikę.
Naujojo leidinio apžvalgą parengusi Aleksandro Stulginskio universiteto docentė Nijolė Špokienė apie naująją knygą atsiliepia tokiais žodžiais: „Knygą lengva skaityti – ją rašė lituanistas. Aprašomi įvykiai siekia XVI amžių, kai Valakų reformos dokumentuose pirmą kartą paminėtas Gardamas, ir tęsiasi iki šių dienų, iki dabartinių Gardamo seniūnijos reikalų: ūkinių rūpesčių, tuštėjančių kaimų ir mokyklų, savo miestelį puošiančių žmonių, švenčių ir kitų renginių. Analizuojamas gana ilgas Žemaitijos paribio istorijos tarpsnis – apie 450 metų. Per tą laiką Teneniu nutekėjo daug vandens, Lietuvos žemę, kaip slenkstį tarp didelių valstybių, ne kartą mindė svetimų armijų kariai, bet tauta išgyveno ir marą, ir karus, ir ilgametę okupaciją. Kas padėjo išlikti mažytei mūsų valstybei? Kaip išlaikėme savo kalbą ir tautinę savimonę? Kas palaikė žmonių dvasinę stiprybę? Į šiuos klausimus rasime atsakymą Anatolijaus Žibaičio knygoje „Gardamo istorijos vingiai“.
„Pamario“ inf.