Gamtininkas Žilvinas Čėsna: potvynis nepatogus tik žmogui

Nemuno deltos regioniniame parke gausu paukščių. Petro Skutulo nuotr.

Nemuno deltos regioniniam parkui vadovaujantis Žilvinas Čėsna – gamtos mylėtojas nuo vaikystės. Kažkada buvęs skautu, šiandien jis prisideda prie vieno gražiausių Lietuvos kampelių išsaugojimo ir pristatymo visuomenei. Su gamtininku kalbamės apie jo darbo subtilybes, turistų požiūrį į gamtą ir kaip jis vertina kasmet kraštą užliejantį potvynį.

Nemuno deltos parkui vadovaujate dar neseniai – vienerius, dvejus metus? Ką šiame darbe mėgstate labiausiai, o kas – didžiausias iššūkis?

Taip, parkui vadovauti pradėjau neseniai, tačiau dirbu jame jau ne vienerius metus. Darbas regioniniame parke iš daugelio kitų išsiskiria  įvairiapusiškumu: tai ne tik darbas kabinete su popieriais, bet ir įvairių monitoringų, gamtinių tyrimų vykdymas, gamtos mokyklos moksleiviams, inspekcinė veikla.

Kokio lankytojų srauto sulaukia Nemuno deltos regioninis parkas? Ar turistų daugėja?

Parkas kasmet sulaukia daugiau kaip 150 tūkst.  lankytojų. Anksčiau didesniąją dalį parko lankytojų sudarė žvejai, kurie iš visos Lietuvos keliaudavo į šią Pamario upių raizgalynę, tikėdamiesi pagauti savo gyvenimo žuvį, o pastaruoju metu didėja vietinių bei užsienio turistų srautas. Jie nori susipažinti su mūsų parko gamta, kultūros paveldu, o ypač didelę trauką šiam kraštui jaučia ornitologijos mėgėjai.

Parke turite nemažai lankytinų objektų. Kurie iš jų populiariausi?

Šiuo metu tai – Aukštumalos pažintinis takas, vedantis senuoju pelkių keliu tarp šimtų aukštapelkėje tyvuliuojančių ežerėlių. Parko svečiai lanko ir Ventės rago ornitologijos stotį su didžiausiomis pasaulyje paukščių gaudyklėmis. Na, o trečias šiame sąraše būtų Mingės (Minijos) kaimas, dar vadinamas lietuviškąja Venecija.

Ar parko lankytojai geba tausoti gamtą? Su kokiais pažeidimais susiduriate dažniausiai ir kaip su jais kovojate, o gal priešingai – turistai maloniai nustebina pagarbiu elgesiu su gamta?

Didelių pažeidimų parko teritorijoje fiksuojama vis mažiau, dažniausi susiję su žvejybos taisyklių pažeidimais, stovyklavimu tam neskirtose vietose ir panašiai. Tačiau gamtosauginis sąmoningumas kiekvienais metais darosi vis didesnis, už jį parko lankytojams esame dėkingi, nes tik kartu su bendruomene galime išsaugoti mums visiems svarbius gamtos turtus.

Delta įžymi ir tuo, kad čia gausu retų perinčių paukščių, bei svarbi kaip poilsio vieta keliaujantiems sparnuočiams. Kiek yra iš viso paukščių rūšių ir kokias galima rasti tik čia?

Paprastai daugiau kaip 150 rūšių paukščių peri parko teritorijoje, tačiau yra buvę atvejų, pavyzdžiui, migracijų metu, kai buvo užfiksuota ir daugiau kaip 300 paukščių rūšių. Tokių pauksčių, kurie būtų randami tik parko teritorijoje, neturime, tačiau čia ir tik keliose kitose Lietuvos vietose peri meldinės nendrinukės, stulgiai, sodinės startos. Išskirtinis ornitologinis objektas – Žalgirių miške perinti mažojo ir didžiojo erelių rėksnių pora. Tokių tarprūšinių hibridų gamtoje pasitaiko ypač retai.

Kiek realu eiliniam turistui šiuos paukščius pamatyti?

Paprastas parko lankytojas tikrai gali pamatyti šiuos paukščius, tačiau neturėdamas specifinių, ornitologinių žinių paprasčiausiai jų neatpažins. Kartais paukščių rūšys viena nuo kitos išoriškai skiriasi labai nežymiai, tad ir patyrę ornitologai tik po kruopštaus darbo, išanalizavę nuotraukas, gali patvirtinti, kad matė vieną ar kitą retos rūšies atstovą.

Parke galioja ir daug žvejybos apribojimų. Kaip sekasi jų laikytis krašte, kur žvejyba itin populiari?

Iš esmės deltoje galioja tos pačios žvejybos taisyklės, kaip ir visoje Lietuvoje, išskyrus apribotą karšių žvejybą neršto metu ir tai, jog norint žvejoti parko teritorijoje reikia įsigyti specialią terminuotą žvejo kortelę.

Žvejų sąmoningumas kiekvienais metais didėja. Žvejybos klubų, televizijos laidų ir kitų organizacijų propoguojama „pagavai–paleisk“ idėja apima vis didesnį kiekį žmonių, kurie supranta, jog pagavus daugiau žuvies šiandien, gali nebūti ko žvejoti rytoj, tad taisyklių laikymasis nebėra didelė problema. Žinoma, pasitaiko išimčių, tik jų kasmet vis mažiau, o ir baudos už tokius pažeidimus tikrai didelės.

Jūsų kraštas unikalus kasmetiniais potvyniais. Kokie didžiausi iššūkiai jų metu? O gal potvynis pats savaime nėra blogas reiškinys – jis nepatogus tik žmogui? Ar jūs pats potvynio metu visada sklandžiai atvykstate į darbą?

Jūs jau atsakėte į savo klausimą. Daugelį reiškinių esame linkę vertinti tik per naudos sau, tai yra žmogui, prizmę. Potvynis tikrai sukelia daug nepatogumų šiame krašte gyvenantiems žmonėms, pradedant elementaria nuvykimo į darbą problema ar apribotomis galimybėmis ūkininkams patekti į savo žemes. Tačiau gamtoje tai – natūralus procesas, dėl kurio šiose užliejamose teritorijose įsikuria šlapiamėgiai augalai bei gyvūnai, kuriems tokia buveinė tinkamiausia.

Kelionė į darbą potvynio metu galėtų būti dar vienas iš minėtų darbo Nemuno deltos regioniniame parke įvairiapusiškumo pavyzdžių. Turbūt nedaugeliui, išskyrus Rusnės salos gyventojus, Lietuvoje į darbą tenka keliauti amfibija apsuptam kariškių ar važiuoti ledu per užlietą pamario pievą, tikintis, kad šaltis šiąnakt buvo pakankamas…

Dažnai turistai keliaudami užsienyje ieško „neturistinių vietų“. Kokias „neturistines“ vietas rekomenduotumėte aplankyti Nemuno deltoje?

Mano asmenine nuomone, daugelio dar neatrastas Rusnės miestelio pasivaikčiojimų takas, vedantis nuo senojo Peterso tilto liekanų iki Skirvytėlės etnografinio kaimo, beždžionių tiltu ir grįžtantis atgal.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Gėlės ir gražiausi žodžiai 95–erių sulaukusiai Emilijai Baikauskienei

Kovo 13 d. šilutiškė Emilija Baikauskienė šventė savo 95–metį. Jubiliejaus iškilmėse buvo ir jos dukra Laimutė, 1988 m. Seulo olimpinių žaidynių 1500 metrų bėgimo vicečempionė. Ilgaamžė Emilija papasakojo, kad gimė netoli Pandėlio, Rokiškio rajone. Šeimoje augo 7 vaikai. Kai Emilija buvo pusantrų metukų, mirė mama. Tėvas netrukus parvedė pamotę. Apie mokslus nebuvo nė ko svajoti. „Nemažai matėme vargo, teko daug dirbti, pas ūkininkus ganyti bandą“, – prisiminimais dalijosi Emilija. Vis dėlto šiek tiek žiemomis pasimokiusi baigė tris klases. 60-aisiais įsivedė

Pavasarį parskrenda ne tik paukščiai…

Saulėtą kovo 22 d., penktadienį, apie 16.52 val. Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai užfiksavo eismo įvykį. Pareigūnams važiuojant pareigūnams Tilžės gatve, Šilutėje, ties kelio vingiu, priešpriešiais ,,parskrido“ automobilis ,,Audi A6″, kuris slydo kelkraščiu ir trenkėsi į pakelėje augantį medį, atotranka automobilį išmetė į priešingą eismo juostą ir tik dėl greitos pareigūno reakcijos automobiliai nesusidūrė. Iš automobilio išlipęs vyras (gim. 1985 m.) akivaizdžiai atrodė neblaivus, sunkiai orientavosi aplinkoje. Alkoholio kiekio matuoklis parodė net 3,99 promilės. Vairuotojas dėl sužalojimų buvo pristatytas

Rinkimai turi būti skaidrūs ir privalomi. Diskusijos vaizdo įrašas

Kovo 22-ąją „Pamario“ laikraščio redakcijoje antrą kartą susitiko pabendrauti Seimo narys Alfredas Stasys Nausėda ir verslininkas, dvi kadencijas anksčiau buvęs Seimo narys, per įvykusius savivaldos rinkimus,  jeigu rezultatai bus patvirtinti, išrinktas Šilutės rajono savivaldybės tarybos nariu Audrius Endzinas. Pateikiame pokalbio įrašą. Kovo 29 dieną „Pamario“ laikraštyje paskelbsime šią diskusiją.

Ant plento Šilutė – Žemaičių Naumiestis klosim 12 milijonų

Kovo 19 d. Šilutės rajono savivaldybės vadovai susitiko su Lietuvos automobilių kelių direkcijos bei kelią Šilutė – Žemaičių Naumiestis rekonstruojančios bendrovės „YIT Lietuva“ atstovais aptarti pradėtų darbų. Kelias iš Šilutės į Žemaičių Naumiestį, ko gero, baisiausias Vakarų Lietuvoje. Eismas juo intensyvus. Šio beveik 11 km ilgio kelio atkarpos ir naujo tilto per Šyšą Laučiuose statyba kainuos beveik 12 mln. Eur. Finansuoja Automobilių kelių direkcija, nes šis kelias yra jos pavaldumo. Direkcija organizavo darbų rangovo konkursą. Jį laimėjo UAB „YIT Lietuva“.