„Ėvikės skaitytojų teatrėlis“ pasirodė Šilutėje

Šeštadienio popietę Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje Vytauto Kaltenio pjesę „Ir lazdą jau padėjau…“, skirtą Ievos Simonaitytės gimimo 120-osioms metinėms, skaitė Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos „Ėvikės skaitytojų teatrėlio“ skaitovai.

„Ėvikės skaitytojų teatrėlis“ po renginio su režisieriumi Sigučiu Jačėnu.

Pasiklausyti Vytauto Kaltenio, gero Ievos Simonaitytės draugo, sukurtos pjesės, susirinko nemažas būrys šilutiškių, nuolatinių bibliotekos lankytojų. Pjesę skaitė Skaistė Kavaliauskienė, Jūratė Sučylaitė, Rimantė Vasiljeva ir Vytas Maneikis.
Režisierius Sigutis Jačėnas kalbėjo: „Mūsų kolektyve skaitovai – ne profesionalai, o žmonės, turintys skirtingas profesijas ir darbus. Tai gydytoja ir buhalterė, matematikos mokytoja ir Klaipėdos jūreivystės mokyklos darbuotojas. Mes skaitome bibliotekose, muziejuose. Kavinėse rengiame žvakių vakarėlius. Šiandien džiaugiamės susitikimu su jumis, mieli šilutiškiai. Džiaugiamės galėdami kalbėti apie mūsų mylimą rašytoją klaipėdiškę Ievą Simonaitytę“.
Susirinkusieji buvo maloniai nustebinti, kaip svečiai per keletą minučių priešais žiūrovus susikūrė improvizuotą sceną: išdėliojo ant apvalaus stalo rašytojos nuotraukų, rado vietą žvakei, kuri vaidino labai svarbų vaidmenį – I. Simonaitytė ketino sudeginti savo pirmąjį romaną. Be grimo, be sudėtingų dekoracijų skaitovai kūrė aplinką, kurioje gyveno rašytoja, nuolat bendraudama su aplinka, su ją aplankančiais žmonėmis.
Vienuolika paveikslų, kurie praplaukė pro žiūrovų akis, buvo improvizuojami keičiant skaitovų vietą scenoje ar susėdus prie stalo. Įdomu buvo ir tai, kad pačią I.Simonaitytę įkūnydavo vis kita skaitovė. Prieš mūsų akis iškilo visokia Ieva Simonaitytė. Rūpestinga. Jos namuose ne vienerius metus gyveno jos seserys. Griežta ir pašaipi, kai liepdavo nusiauti batus prieš užeinant į jos kambarius (o gal jūs bijote nusiauti batus, nes jūsų kojinės suplyšusios?). Paprasta ir jautri, kai kalbėdavo su bažnyčios tarnais. Reikli, kai skambindavo į vykdomąjį komitetą paprašyti, kad suremontuotų balkoną – lentos sutrešusios, o ji laukianti valdžios atstovų ir besirūpinanti, kad jų nesužeistų (gaisrininkai ne kartą laistė jos rožes sausringą vasarą).
Žiūrovams buvo papasakota, kad I. Simonaitytė pripažinimo literatūros pasaulyje sulaukė už 1935 m. išleistą pirmąjį romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (už jį 1936 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija). „Liudas Gira, su kuriuo I. Simonaitytė susirašinėjo, perskaitęs rankraščius, jos klausinėjęs, iš kur ji gavusi tuos tekstus, nuo ko nusirašiusi. I. Simonaitytė atsakiusi: „Lyg kas vestų, iš didelės meilės savo kraštui rašiau“, – pasakojo Sigutis Jačėnas.
Jaudinančiai nuskambėjo epizodas, kuriame „I. Simonaitytė pasakoja“, kaip ją jaunystėje vadindavę. „Ėvikė – šaukdavo meilikaujamai, Ėvelė – skambėdavo guodžiamai, Ėvė – nekantraujamai. Bet mano vardo niekas taip neištardavo, kaip motinėlė“.
Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas ir puoselėtojas, Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narys Vytautas Kaltenis buvo žinomas kaip vienas iš keturių rašytojos I. Simonaitytės įsūnių – užrašė nemažai jos gyvenimą, būdą, kūrybą nušviečiančių pastebėjimų, parengė radijo pjesę, kuri buvo skaitoma per Lietuvos radiją.

„Didžiojoje V. Kaltenio 2008 m. išleistoje knygoje „Ak, gražus dangau! Klaipėdietiški pasakojimai“ sugulė 1960–2008 m. įvairiuose periodiniuose leidiniuose spausdinti pasakojimai apie susitikimus su Mažosios Lietuvos – Klaipėdos krašto ir Karaliaučiaus žemės – žmonėmis. Aprašoma žvejų, laivininkų, sielininkų, laukininkų buitis, tradicijos ir istorija, keliamos Mažosios Lietuvos kultūros paveldo problemos. Knygoje gausu įdomios medžiagos apie Vydūną, dailininkus Adomą Braką, Evą Labutytę ir Lidiją Meškaitytę, rašytoją Ievą Simonaitytę ir kitus šio krašto šviesuolius… Dievo žodžio sakytojas ir žvejys Augustas Dėvelaitis (1897–1968) dėl V. Kaltenio garso įrašų, fotografijų pasilieka žinomas kaip šviesus krašto senbuvis“. (Vikipedija)
Susirinkusieji bibliotekoje džiaugėsi dar kartą galėdami pasiklausyti minčių apie talentingąją rašytoją Ievą Simonaitytę, aistringai mylėjusią Klaipėdos kraštą.

Birutė Morkevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Padėka

Brangūs bičiuliai, „Germanikos“ kolektyvo vardu palugniai dėkavojame visiems šišioniškiams, padėjusiems mums į pirmąją kelionę mariomis išleisti mūsų rankomis kurtą kurėną! Ištisus amžius lietuvininkų ir kopininkų kurėnai raižė Kuršių marias – mūsų protėviams tai buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir laisvės, o vėliau – pagarbaus santykio su gamta arba, kaip šiandien sakytume, – ekologijos, simbolis. Prieš 75 metus, daugeliui lietuvininkų pasitraukus iš gimtųjų žemių, kurėnų žėgliai, atrodė, amžiams dingo iš marių, palikdami jų horizontą tuščią ir bedvasį. Vis dėlto daugybės

Prancūzijos futbolininkai antrą kartą tapo pasaulio čempionais (atnaujinta)

(AFP-ELTA). Visa Prancūzija – džiaugsmo svaigulyje: milijonai žmonių sekmadienį iki vėlumos šventė nacionalinės rinktinės triumfą pasaulio futbolo čempionate Rusijoje. Po pergalės rezultatu 4:2 prieš Kroatiją Paryžius ir kiti miestai virto mėlynai baltai raudonų vėliavų jūra. Vis dėl to kai kuriuose miestuose neišvengta riaušių ir nelaimingų atsitikimų.  Didžiausia džiaugsmo šventė Paryžiuje vyko fanų zonoje prie Eifelio bokšto ir garsiajame Eliziejaus laukų bulvare, kur suplūdo 90 000 žmonių. Dievo Motinos katedroje „Equipe Tricolore“ garbei aidėjo varpai. Prezidentas Emmanuelis Macronas euforiškai palaikė komandą

Šventėje „Po malūno sparnais“

Liepos 6-ąją, kai viso pasaulio lietuviai ruošėsi vakare kartu giedoti Lietuvos himną, Saugose vyko tradicinė seniūnijos šventė „Po malūno sparnais“. Viršum scenos – simboliniai malūno sparnai su ąžuolo šakų vainiku centre, prie scenos – Lietuvos vėliavos trijų spalvų popieriniai malūnėliai, besisukantys pučiant vėjeliui. Šie puošybos elementai skelbė Lietuvos valstybingumo 100 – metį, Karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, atspindėjo šventės temą – „Po malūno sparnais“. Saugų šventė, kaip jau įprasta, turi neeilinius vedėjus – tai Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigą

Šilutės medžių atnaujinimas – dar vienas neapgalvotas valdžios sprendimas?..

Jau keletą mėnesių netyla aistros dėl Šilutės miesto centrinės gatvės medžių atnaujinimo projekto įgyvendinimo. Kiekvienas valdžios priimamas sprendimas turi būti aptartas su visuomene arba bent jau tais krašto gyventojais, kuriuos tai liečia. Šiuo atveju eilinį kartą to nebuvo padaryta, tad natūralu, jog kyla nepasitenkinimas. Manau, prieš įgyvendinant šį projektą, būtina informuoti visuomenę, – kokie darbai bus atliekami, kam to reikia ir kaip nuo to pasikeis miesto gatvių vaizdas ir kita. Tik tuomet, kai bus išklausytos gyventojų pastabos bei pasiūlymai, galima