Etnologas Libertas Klimka: „Atvelykis – nepelnytai užmiršta šventė…“
Pirmasis sekmadienis po Velykų, šiemet tai balandžio 24-oji, vadinamas Atvelykiu. Šią dieną šeimininkės vėl dažydavo kiaušinius (neretai visus, kuriuos vištos per tą savaitę sudėjo), tačiau kiaušinius daužydavo per Atvelykį tik vaikai.
Pagal krikščionybę Atvelykis dar vadinamas Tomo sekmadieniu. Apaštalas Tomas negalėjo kartu su kitais apaštalais dalyvauti Velykų įvykiuose ir tuo netikėjo, todėl Velykos jam buvo tarsi atnaujintos. Tomas sunkiau nei kiti apaštalai patikėjo Kristaus prisikėlimu. Jonas patikėjo vien pamatęs numestas drobules, o Tomas įtikėjo tik įkišęs pirštą į Jėzaus žaizdų vietą.
Tomo sekmadienis yra Velykų atnaujinimas tiems, kurie negalėjo švęsti Velykų.
Kuo svarbus Atvelykis?
TV3 laidoje etnologas Libertas Klimka yra pasakojęs, kad Atvelykis – nepelnytai užmiršta šventė. Kuo ji svarbi?
Prabėgus lygiai savaitei po Velykų, minime Atvelykį. Atvelykio savaitgalis dar vadinamas vaikų Velykomis ar Velykėlėmis, nes per jas daugiausiai dėmesio skiriama vaikams. Etnologas Libertas Klimka pasakojo, kad krikštatėviai per Atvelykį lankydavo savo krikštavaikius. Lankydavosi ir tolimesni giminės, atvažiuodavo pasižiūrėti, kaip gyvena artimieji.
Ši šventė buvo įdomi tuo, kad anuomet būdavo daug žaidimų su margučiais, skirtų vaikams. Susidarius didesnei kompanijai, vaikams būdavo labai didelis džiaugsmas. Jie namuose nudažydavo per savaitę vištų sudėtus kiaušinius, nes per Velykas dažytieji būdavo jau suvalgyti, o gimines pavaišinti reikėjo. Vaikai tuos margučius lauke ridendavo, dauždavo juos.
Pavasario darbų pradžia
Neretai Velykos skelbdavo ir pagrindinių darbų pradžią – žmonės pradėdavo žemės darbus. Pavasarinis arimas, o tai visada buvo labai svarbus darbas, ypatingas – kaip išarsi dirvą, toks ir derlius užaugs. „Pasiruošimas tiems darbams buvo labai didelis. Vykdavo ir pirmosios vagos šventė su apeigomis ir tradicijomis, kaip artojas pirmą kartą išeina į lauką. Šios šventės pastovios datos nebūdavo, viskas priklausydavo nuo to, koks pavasaris – ankstyvas ar vėlyvas.
Pirmoji vaga buvo su daugybe atodairų: ir žemę pabučiuoja, ir pirmą vagą atgal užverčia taip atsiprašydami žemės už išdraskymą. Tai labai prosenoviška tradicija. Arkliai irgi pirmą dieną nevaromi ir botagu nesišvaistoma, nes taip ieškota santarvės su jais. Laukas visada ariamas tik prieš vėją. Tokios atodairos turėjo užtikrinti būsimo derliaus sėkmę“, – pasakojo L. Klimka.
Riebesnis valgis
Sunkiems darbams – papildomas maistas, tad po Velykų ir gavėnios pasninko žmonės vėl imdavo valgyti riebiai. Tai irgi susiję su žemdirbyste. Pasak etnologo, artojas turėdavo smarkiai pavalgyti, nes darbas būdavo sunkus – arti reikėdavo su jaučiais ar arkliais.
„Sakydavo, kad nuo Gandrinių, kurios švenčiamos kovo 25 dieną, į dienos racioną būdavo įtraukiami ir pavakariai, nes diena pailgėdavo, o tu pačiu padaugėdavo ir darbų. Jeigu mėsos turėdavo, valgydavo jos daugiau. Iš tiesų, baudžiavinis kaimas vis pabadaudavo pavasarį. Bet gelbėdavo paukščiai, kurie dėdavo kiaušinius“, – sakė L. Klimka.
Visų didžiųjų darbų pabaiga būdavo ties Šeštinėmis, nes praėjus septynios savaitėms po Velykų ir atėjus Sekminėms gamta būna suvešėjusi ir sodinti jau per vėlu.
„Visi svarbiausi darbai turi būti padaryti iki Šeštinių, kurios švenčiamos šeštą sekmadienį po Velykų. Gegužės viduryje dar yra sodininkų dienos, kai sodai žydi ir juos reikia saugoti nuo šalnų. Gegužę žmonės džiaugdavosi gamtos suvešėjimu ir švęsdavo šv. Florijono šventę (bitininkai spėdavo, koks bus medunešis) ir šv. Stanislovo šventę, kai moterys sodindavo svogūnus. Juokais moterys šią šventę vadindavo cibuliniu Stanislovu“, – pasakojo L. Klimka.
pamarys.eu inf.