Didelis jomarkas Vilkyškių dvare

Nuo bažnyčios bokšto į kairę – Vilkyškių dvaro pastatas, kuriame dabar veikia Vilkyškių seniūnija ir kitos įstaigos.

Štai ką reiškia Rytprūsiai – oras pavasariškai jaukus, nei vėjo anei šlapdribos aną šeštadienį. Vilkyškių gatvelėmis vorele ir po kelis žmogeliai traukė į dvarą – į kiemą prie buvusių dvaro arklidžių, naujam gyvenimui prikeltų. Nė vieno vyžoto, nė vieno apskurusio! Damos ir freilinos su skrybėlaitėmis, visokiais brangiais karoliais ir prie mantelio derančiomis pirštinėmis spalvotus nagelius prisidengusios. Greta ne ką mažiau puošnūs ponai, kitas ir su cilindru bei eilute, dauguma rimtais veidais…

Susirinko į jomarką iš viso Klaipėdos krašto…

Dvarininkai Hans ir Elli von Šperber tuoj sės į karietą.

Tokie ir panašūs realūs žmonės ir Vilkyškių dvaro gyvavimo dienų personažai suėjo į iš anksto skelbtą Vilkyškių jomarką – iš vokietininkų kalbos išvertus tai reikštų – metinį turgų. Ankstesniais metais vilkyškiečiai Kazimierinių išvakarėse ar po jų rengdavo kaziukines muges. Bet tik ne šiemet!

Šiemet Vilkyškiai yra paskelbti visos Lietuvos kultūros mažąją sostine (kaip ir Priekulė iš to paties Klaipėdos krašto). Tokį parėdymą padarė pats didžiųjų Naisių kunigaikštis…

Iš anksto skelbtą valandą akmeniniu dvaro kiemo grindiniu atkaukšėjo paauksuotomis kamanomis kinkyto žirgo su kasa traukiama karieta. O tam dvariškame vežime (mažai kas ir pažino) –paskutinysis Vilkyškių dvaro valdytojas Hans fon Šperber (vaidino seniūnas Darius Jurkšaitis) su kilminga savo pačia Elli (bendruomenės pirmininkė Laura Grodeckienė). Labai visi nustebo, kai šitie išdidūs ponai į susirinkusius paprasta samdinių lietuvių kalba prabilo. Keičias laikai, vis dėlto…

O pranešė jiedu, kad 2017 metų kovo 4-ąją skelbia pirmojo Mažosios Lietuvos kultūros sostinės Vilkyškiuose renginio – Pavasario jomarko pradžią. Pakvietę į visus šiais metais čia būsiančius renginius: vargonų muzikos koncertus, parodas, turistinius žygius, šventes, net apie pokylius užsiminė (lauksime pakvietimų į dvariškių balių!).

Tiesa, prieš atidarymą paskelbdami, visiems Vilkyškių dvaro istoriją paporino, kad Vilkyškiai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo pat XVI amžiaus vidurio, kai 1556 metais čia buvusi įkurta karčiama, o 1560 metais – pastatyta bažnyčia. Praėjus 68 metams, 1628 metais radęsis ir dvaras. Dvaro mūrai mena savo šeimininkus, kurių buvo ne vienas Gotfridas Dressler, jo sūnus Louis Ferdinand Dressler, šio palikuonys ir galop Hans fon Šperber.

Susirinkusius pasveikino Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis (kairėje). Šalia – Vilkyškių dvarininkai.

Normalūs tie dvarininkai – leido ir merui Virginijui Komskiui, ir jo pavaduotojui Sigitui Stoniui, beje, iš gretimo Šereitlaukio dvaro kilusiam, visus šventės proga pasveikinti, taip pat ir iš praėjusių metų sosotinės – Juknaičių – atvykusiai delegacijai žodį tarti ir dovanas atiduoti.

Prie dvaro šeimininkų, kur buvusios, kur nebuvusios dvi tantės prisistatė. Ogi, tai besančios ūkvedžio pati Hilda (Svetlana Jašinskienė) ir Anne (Danutė Bardauskienė). Ponai šioms davė valią visai šventei vadovauti, kam reikia žodį suteikti, susirinkusius iš Mažosios ir kai kuriuos iš Didžiosios Lietuvos atkakusius amatininkus, meistrus ir auksinių rankų amatininkus kalbinti, loteriją didžiulę organizuoti, šmaikštauti ir postringauti, kas tik į galvą šaus.

Suskambo kapelijos „Kamana“ iš Tauragės tranki muzikikė. Didelis subruzdimas prasidėjo – jomarkas visą galią įgavo. Ir aš ten maišiausi, ką gražesnį pamatęs – į fotografiją įdėjau ir jums šitai rodau.

Stebėjo ir fotografavo Iš Šilokarčemos miestelio 

atvykęs Petras Skutulas

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Festivalio atidarymas – ant Kuršmarių kranto, saulei leidžiantis

Šeštasis tarptautinis Kintų muzikos festivalis atidarytas vokiečių kompozitoriaus Peter Michael Hamel koncertu Kuršių marių pakrantėje. Kintų muzikos festivalio organizatoriai džiaugiasi, kad kūrėjas turėjo galimybę vieną koncertą surengti ir Lietuvoje. Minimalizmo pradininko 70-ąjį jubiliejų šiemet Europoje švenčia svarbiausios pasaulio koncertų salės bei festivaliai. Kompozitorius yra dirbęs kartu su įžymiausiais muzikos kūrėjais: John Cage, Terry Riley, La Monte Young ir Carl Orff, o koncertų geografija nusidriekia per visą pasaulį – nuo Paryžiaus ir Maskvos iki Tokijo, Niujorko ir Mumbajaus. Specialiu kompozitoriaus pageidavimu,

Kokie Natkiškiai be Oninių…

Ar dar yra tokių, kurie negirdėjo apie Natkiškiuose kas vasarą rengiamą šventę „Šventa Ona – duonos ponia“? Abejoju, mat šventė šiemet vyko jau 20 kartą. Kas bežino, kodėl būtent Oninės buvo pasirinktos pagrindine visos seniūnijos vasaros švente… Gal kad Onų, Onučių ir Onyčių nemažai apylinkėse gyvena? Pagal Natkiškių seniūnės Vilytos Sirtautienės sudarytą sąrašą jų priskaičiuojama penkiolika. Tiesa, ne visos į šventę atvyko, tačiau varduvių proga be dėmesio neliko. Antradienį seniūnė su socialine darbuotoja Rita Joneliene aplankė visas, kurias namuose rado ir

Juodi nesantaikos debesys virš baltųjų gandrų lizdo

Garbaus amžiaus Regina ir Pranas Kasparai iš Grabupių kaimo, savo sodyboje tinkamai pasirūpinę gandrais, sulaukė kaimynų reikalavimo: „Kad gandralizdžio neliktų…“ Laiškas iš užsienio „Pamario“ redakcija elektroniniu paštu gavo Kamilijos Kasparaitės laišką iš užsienio. Ji – Tujų gatvėje 4, Grabupiuose (Šilutės sen.) gyvenančių Reginos ir Prano Kasparų anūkė, parašiusi redakcijai vaikų, anūkų ir net proanūkės vardu. „Senelio sodyboje jau 5 metus gyvena gandrai, kurie pirmaisiais metais jiems atnešė proanūkę. Gandrai susilaukdavo jauniklių, visi kaimynai džiaugėsi mūsų gandriukais. Dabar jie atskrenda kasmet.

„Šilutė – vieta, kur visada sugrįšiu…“

Pokalbis su Dovydu Pancerovu, tyrimų žurnalistu, pelniusiu apdovanojimų už kokybišką žurnalistiką, knygos „Kiborgų žemė“ autoriumi, savo darbais garsinančiu Šilutės miesto vardą. – Esate kilęs iš nedidelio miestelio. Ar kada nors dėl to kilo problemų didmiesčiuose? – Oi ne, niekada dėl to neturėjau jokių problemų. Sakyčiau priešingai – būti šilutiškiu Vilniuje yra labai malonu, nes žmonėms patinka Pamarys. Tiek gamta, tiek architektūra, tiek išskirtinė istorija. Sako: „Labai mielas miestelis“. – Papasakokite apie savo vaikystę Šilutėje? Galbūt yra iki šiol likusi kokia