Devyniasdešimtmetis Rychardas Genutis – tikras šišioniškis
Duris svečiams atvėrė pats jubiliatas Rychardas su dukra Angelika, su kuria kartu gyvena jau šešerius metus. Susėdome pasikalbėti prie židinio, kuriame smagiai kūrenosi ugnis.
Žvilgsnis į praeitį
„Aš pats negaliu patikėti, kad man jau tiek metų Dievulis atseikėjo. Jaučiuosi taip, kaip prieš 30 metų. Mūsų visų gyvenimas nebuvo lengvas, nors teko ir pasimokyti, ir mėgstamą darbą dirbau, kartu su žmona Zelma du vaikus užauginome, turime būrį anūkų ir proanūkių“, – kalbėjo jubiliatas.
Pasakodamas apie savo jaunystę, prisiminė, kad gyveno Usėnuose, Žemaitkiemyje. Papasakojo, kad 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, mokytoja išleido juos iš pamokų…
Įdomus prisiminimas išlikęs iš vaikystės, kai tėvai, pasiskolinę antrą dviratį, iš Usėnų 80 kilometrų mynė į Klaipėdą Hitlerio pasižiūrėti… „Tada mums, vaikams, teko vos ne savaitę pabadauti – mama vos galėjo išlipti iš lovos ir paeiti – taip buvo pavargusi“, – prisimena senolis.
Rychardui mokantis vokiečių mokykloje Usėnuose, vienas vaikas pavadino jį žemaičiu. Dėl to šis supykęs ir pastūmęs berniuką. Vaikas atsitrenkė į suolą ir išsimušė du dantis. Rychardas buvo nubaustas trimis lazdomis per užpakalį.
Jubiliatas papasakojo, kaip 1942 metais, kai jam buvo 13 metų, su tėvais traukėsi į Vokietiją. Nukeliavę net iki Bavarijos, o sugrįžę terado namų sienas – nebuvo nei langų, nei durų, nei jokių daiktų. Gal todėl visada norėjo turėti savo namus.
Kai pradėjo dirbti Šilutės melioracijos statybos valdyboje, direktoriaus Pranciškaus Zubės paprašė parūpinti sklypą namui. Direktorius labai nustebęs, mat visi, pradėję dirbti melioracijoje, prašydavo buto. Gavo sklypą Naujakuriuose, čia ir pasistatė namą.
Dukra Angelika pasakojo, kad tėtis, prisimindamas vaikystę, pasakodavo, kad ji buvusi nelengva, bet vis tiek buvę smagu, daug išdaigų su broliu iškrėsdavę, buvę judrūs ir žingeidūs.
„Mes su tėčiu esame labai skirtingi. Tėtis labai slepia emocijas, o aš – emocinga. Dabar tėtis daug laiko praleidžia žiūrėdamas televizorių, domisi politika, Seimo darbu, – pasakojo dukra Angelika. – Tėvelis visą savo gyvenimą vairavo automobilį. Dar ir šiandien mėgsta važinėtis dviračiu. Toliau nukeliauti tėvams nebuvo galimybių, reikėjo daug dirbti, tačiau keletą kartų važiavo į Vokietiją pas tėvelio seserį, kuri ten pasiliko, kai su tėvais buvo pasitraukę per karą.“
Namai nebūna tušti
Žvelgdama į stalą, ant kurio puikavosi pačios keptas pyragas, Angelika pasakojo, kad tėvelis dažnai prisimindavo, kokį prastą maistą vaikystėje teko valgyti, tačiau buvę jauni ir visada išalkę, tad buvo skanu ir kas bepakliuvo. Ir šiandien tėvas esąs neišrankus maistui – jam viskas skanu, kad tik laiku galėtų pavalgyti. Nors mėgsta ir pasmaguriauti pyrago, šokolado, ledų.
Jubiliatas apgailestavo, kad jau prieš kelerius metus palaidojo dešimt metų jaunesnę žmoną, kuri buvo namų siela, dar padėdavo susitvarkyti su informacinėmis technologijomis – pats nelabai draugauja. Jau amžiną atilsį ir sūnus Gintaras. Tačiau namai niekada nebūna tušti.
Namų sienas puošia daugybė fotografijų, „Gerumo žvaigždė“, kuri buvo įteikta Angelikai Grikšienei už ilgametę ir rūpestingą vaikų globą.
Jubiliatą sveikinę Šilutės r. savivaldybės ir seniūnijos atstovai linkėjo sulaukti ne mažiau kaip 110 metų.
Birutė Morkevičienė