Devyniasdešimtmetis Rychardas Genutis – tikras šišioniškis

Duris svečiams atvėrė pats jubiliatas Rychardas su dukra Angelika, su kuria kartu gyvena jau šešerius metus. Susėdome pasikalbėti prie židinio, kuriame smagiai kūrenosi ugnis.

Žvilgsnis į praeitį
„Aš pats negaliu patikėti, kad man jau tiek metų Dievulis atseikėjo. Jaučiuosi taip, kaip prieš 30 metų. Mūsų visų gyvenimas nebuvo lengvas, nors teko ir pasimokyti, ir mėgstamą darbą dirbau, kartu su žmona Zelma du vaikus užauginome, turime būrį anūkų ir proanūkių“, – kalbėjo jubiliatas.

Pasakodamas apie savo jaunystę, prisiminė, kad gyveno Usėnuose, Žemaitkiemyje. Papasakojo, kad 1939 m. kovo 23 d. Klaipėdos kraštą prijungus prie Vokietijos, mokytoja išleido juos iš pamokų…
Įdomus prisiminimas išlikęs iš vaikystės, kai tėvai, pasiskolinę antrą dviratį, iš Usėnų 80 kilometrų mynė į Klaipėdą Hitlerio pasižiūrėti… „Tada mums, vaikams, teko vos ne savaitę pabadauti – mama vos galėjo išlipti iš lovos ir paeiti – taip buvo pavargusi“, – prisimena senolis.
Rychardui mokantis vokiečių mokykloje Usėnuose, vienas vaikas pavadino jį žemaičiu. Dėl to šis supykęs ir pastūmęs berniuką. Vaikas atsitrenkė į suolą ir išsimušė du dantis. Rychardas buvo nubaustas trimis lazdomis per užpakalį.

Jubiliatas papasakojo, kaip 1942 metais, kai jam buvo 13 metų, su tėvais traukėsi į Vokietiją. Nukeliavę net iki Bavarijos, o sugrįžę terado namų sienas – nebuvo nei langų, nei durų, nei jokių daiktų. Gal todėl visada norėjo turėti savo namus.

Kai pradėjo dirbti Šilutės melioracijos statybos valdyboje, direktoriaus Pranciškaus Zubės paprašė parūpinti sklypą namui. Direktorius labai nustebęs, mat visi, pradėję dirbti melioracijoje, prašydavo buto. Gavo sklypą Naujakuriuose, čia ir pasistatė namą.
Dukra Angelika pasakojo, kad tėtis, prisimindamas vaikystę, pasakodavo, kad ji buvusi nelengva, bet vis tiek buvę smagu, daug išdaigų su broliu iškrėsdavę, buvę judrūs ir žingeidūs.

„Mes su tėčiu esame labai skirtingi. Tėtis labai slepia emocijas, o aš – emocinga. Dabar tėtis daug laiko praleidžia žiūrėdamas televizorių, domisi politika, Seimo darbu, – pasakojo dukra Angelika. – Tėvelis visą savo gyvenimą vairavo automobilį. Dar ir šiandien mėgsta važinėtis dviračiu. Toliau nukeliauti tėvams nebuvo galimybių, reikėjo daug dirbti, tačiau keletą kartų važiavo į Vokietiją pas tėvelio seserį, kuri ten pasiliko, kai su tėvais buvo pasitraukę per karą.“

Namai nebūna tušti
Žvelgdama į stalą, ant kurio puikavosi pačios keptas pyragas, Angelika pasakojo, kad tėvelis dažnai prisimindavo, kokį prastą maistą vaikystėje teko valgyti, tačiau buvę jauni ir visada išalkę, tad buvo skanu ir kas bepakliuvo. Ir šiandien tėvas esąs neišrankus maistui – jam viskas skanu, kad tik laiku galėtų pavalgyti. Nors mėgsta ir pasmaguriauti pyrago, šokolado, ledų.

Jubiliatas apgailestavo, kad jau prieš kelerius metus palaidojo dešimt metų jaunesnę žmoną, kuri buvo namų siela, dar padėdavo susitvarkyti su informacinėmis technologijomis – pats nelabai draugauja. Jau amžiną atilsį ir sūnus Gintaras. Tačiau namai niekada nebūna tušti.
Namų sienas puošia daugybė fotografijų, „Gerumo žvaigždė“, kuri buvo įteikta Angelikai Grikšienei už ilgametę ir rūpestingą vaikų globą.
Jubiliatą sveikinę Šilutės r. savivaldybės ir seniūnijos atstovai linkėjo sulaukti ne mažiau kaip 110 metų.

Birutė Morkevičienė

Hits: 309

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Renginių, skirtų emocinei sveikatai, ciklas

MO muziejus drauge su kitų kultūros įstaigų atstovais ne kartą akcentavo meno ir kultūros svarbą. Muziejų ir galerijų lankymas gerina žmonių emocinę sveikatą, mažina stresą bei suteikia laimės. Tą patvirtina Pasaulio sveikatos organizacijos atlikti tyrimai. „Apie muziejų ir vizualiųjų menų teigiamą poveikį visuomenei ne kartą kalbėjome, kai muziejus buvo uždarytas karantino metu. Įsitikinome, kad nepaisant mokslinių įrodymų, galbūt tuo nėra pasitikima, nesistengiama sistemiškiau išnaudoti. Todėl norime tęsti šią temą ir analizuoti, kaip geriau išnaudoti muziejus – vietas, kuriose auga gerovės

Baudos už žolės deginimą

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, daugiausia  gaisrų atvirosiose teritorijose kyla balandžio mėnesį. Praėjusių metų  balandį  ugniagesiams juos teko gesinti 815 kartų. Šiais metais žolė Lietuvoje jau liepsnojo  360  kartų. Daugiausia tokių gaisrų šiemet kilo Vilniaus (179), Kauno (43) ir Šiaulių (26)  apskrityse.  Šiemet išdegė per 100 ha, praėjusiais metais per tą patį laiką ugnis nusiaubė 575 ha (kilo 918 gaisrų).    Dabar šalyje  vyksta akcija „Nedegink žolės“, jos metu gyventojams platinama informacija apie daromą žalą deginant sausą žolę ir už

Atvelykiui – apie žibučių miškelį Pagryniuose

Pagryniuose, Šilutės priemiestyje,  reto grožio vieta: 7 arų ploto privatus miškelis išvien mėlynuoja žibuoklių žiedais. Kiek jų čia žydi, sunku ir suskaičiuoti. Vešlūs krūmeliai kelia po dešimtis žiedų. Šį pavasarį mėlynasis miškelis ypač gražus. Dabar – pats žibučių žydėjimas. O padėkos už šį sukurtą grožį nusipelno Žaliosios gatvės sodybos šeimininkai – garsūs Pamario krašto bitininkai Onutė ir Pranas Petrošiai. Sukurti tokį žibuoklyną – ne vienerių metų darbas. Onutė Petrošienė pasakojo, kad pirmosios žibutės čia buvo pasodintos gal prieš 10 metų.

Dovana F. Bajoraičio viešajai bibliotekai – stalo žaidimas „Kelionė koklių motyvais“

Rudenį trys klaipėdiečiai – meno projektų koordinatorė Žana Jegorova, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Raimonda Nabažaitė, ir tapytojas Rodionas Petrovas (Rodion Petroff) sukūrė pažintinį stalo žaidimą „Kelionė koklių motyvais“, kuris yra glaudžiai susijęs su Klaipėdoskrašto  istorija. Jame vaizduojami kokliai priklauso Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Šis žaidimas kviečia prisiliesti prie krosnių istorijos (tai artima ir Šilutės kraštui). Žaidėjai žaisdami artimiau prisilies prie archeologijos ir jos ypatumų, daugiau sužinos apie Europos istoriją, mieste vyravusią prekybą, garsių menininkų kūrybą,

Taip pat skaitykite