Šių metų liepos 24 d. jai sukako 90. Būdama keliolikos metų Salomėja Balčytytė iš tėvų namų Žemaičių Naumiestyje pėsčiomis atžingsniavo į Šilokarčemą, kur sugrįžo tik po dešimties tremties metų. Sugrįžo ir niekur iš čia nebeišvyko. Tapusi Salomėja Merkevičiene, naumiestiškių Anelės ir Prano Balčyčių jauniausias vaikas ir šiandien daugeliui iš mūsų gali būti tvirtybės pavyzdžiu.

Virtuvėje kalba Lietuvos radijas. Ant viryklės kunkuliuoja du maži puodai: viename verda paukštienos sriuba, kitame – bulvikės. Močiutė Salomėja išjungia viryklę, tveriasi į ant ratukų stumiamą vaikštynę ir netrukus mudvi įsitaisome jos pamėgtoje vietoje – erdviame kambaryje ant sofos. Čia padėta „Pamario“ laikraščių ir keli žurnalai su kryžiažodžiais, kuriuos močiutė „gliaudo“ it riešutėlius daugelį metų.
2010 metais palaidojo vyrą, su kuriuo pragyveno 45 metus. Kambario galinę sieną užstoja sekcija, kurios lentynose pro stiklą matomos trys Salomėjai padovanotos jubiliejinės juostos su skaičiais 80, 85 ir 90. Juostų ritinėliuose įsukta po jubiliatės tų metų nuotrauką. Panašiai greta sudėtos ir velionio vyro jubiliejų dovanos.

Apie brangiausius žmones
Žemaičių Naumiestyje gyvenę Anelė ir Pranas Balčyčiai sulaukė penkių vaikų: sūnaus Česlovo, dukrų Jolandos, Sabinos, vos devynis mėnesius išgyvenusio antrojo sūnelio, galiausiai ir dukrelės Salomėjos, gimusios 1926 metų vasarą. Šilutėje Salomėja baigė gimnaziją, dirbo teismo raštinėje – spausdindavo ranka surašytas bylas.
Tą gegužę po pamaldų bažnyčioje mergina iš kunigo išgirdo, kad Šilutės traukinių stotyje privaryta vagonų – „bus kažkas baisaus…“ Kaip pasiekti tėvelius Žemaičių Naumiestyje, kaip įspėti? Sugrįžusi į kambarėlį, kurį nuomojosi ir gyveno su drauge, užėjo jaunimo, užsidegė žvakę ir užsidengę langus kalbėjosi. Salomėja apsisprendė: eis pas kunigą prašyti dviračio ir važiuos tėvų įspėti. Tačiau netrukus prie namo sustojo sunkvežimis, į duris pasibeldė vyrai žaliomis kepurėmis. Kambaryje teradę Salomėją su drauge, liepė rodyti pasus. Draugei jį grąžino, o Salomėjos dokumentą įsikišo į kišenę. Teisme dirbusi mergina buvo prisižiūrėjusi „teisingumo“: už 7 krepšyje aptiktas varpas – 7 metai kalėjimo. Tokie nuosprendžiai ją nupurtydavo.
Salomėja dar paklausė vyrų: „O kaip tėvai sužinos apie mane?“ Išgirdo atsakymą, kad tėvai jau vagone. Visi: ir sesuo Sabina su trejų metų dukrele, ir močiutė Marija. Brolis Česlovas buvo Klaipėdoje, tad jo į vagoną Šilutėje neįsodino.

Tremtis
Močiutė Marija tremtyje pasimirė pirmoji: kur parodė, ten Salomėja su seserimi Sabina ir iškasė duobę, vyrų į pagalbą nedavė. Kapinių ten nebuvo. Lietuvės kapas buvo pirmasis. Devintais tremties metais Sibire palaidojo mamą Anelę, o kitais metais jau išaušo Laisvės diena.
Tėvai šalia Žemaičių Naumiesčio žemę tedirbo nuo 1940 iki 1948 metų. Turėjo 8 hektarus, nusipirkę iš Lietuvos savanorio. Šeimoje dirbo ir „ciocia“, taip žemaičiai vadino ūkyje padėjusią moterį. Gyvuliniame vagone į Sibirą iš Šilutės juos išvežė 1948 m. gegužės 22 d., Salomėjai ėjo 22-ieji.
Kelionė į tremtį truko mėnesį. Tik birželio pabaigoje išlaipino prie Angaros, Lamanojės kaime. Tėvelis įsiregistravo krosnių mūrytoju, tad šeimą perkėlė kurtis į kitą Angaros upės krantą. Močiutė prisimena, kad 3,5 kilometro pločio upė, palyginus su Lietuvos Nemunu, buvo neaprėpiama platybė, kai kitame krante žmogaus neįžiūrėsi, o jau srovė…
Ten prabėgo 10 metų. Teko įsikurti pagal išgales. Tėvelis sukalė iš lentų narus, Salomėja su seserimi Sabina prikirtusios prinešė eglišakių. Ant jų ir miegojo. Buvo liepta ne tik įsikurti, bet ir name įrengti duonos kepyklą, sumūryti duonkepę. Kaimelyje suvežti per 100 kitų lietuvių irgi kūrėsi kaip išgalėdami: iš senų rąstų, lentgalių ar nukirstų medžių rentė sau pašiūres.
„Mamytės ir močiutės neprikelsime, tėveli, skubėkime iš čia“,– sulaukus išsvajotosios laisvės Salomėja vis kalbino tėvą grįžti į Lietuvą, nes, mylimojo palikta, jau augino trejų metų sūnelį Gediminą. Ką jis užaugęs čia veiks? Rajono centras buvo net už 100 kilometrų. Kelių nė žymės, tik vanduo tyvuliuoja, o kai užšąla, – vien ledas. Vis dėlto pavyko nukakti iki Krasnojarsko. Išvyko Salomėja su sūneliu ir tėvas. Sesuo Sabina ten ištekėjo, susilaukė keturių vaikų, tad tuokart liko ten.

Vėl Lietuvoje
Vilniuje juos pasitiko brolis Česlovas. Sibire padirbėjusi statybose, Salomėja mokėjo tinkuoti ir kitokių panašių vyriškų darbų. Neilgai trukus ji nusprendusi grįžti ten, iš kur išvežė – į Šilutę, kur mokslo draugės, pažįstami naumiestiškiai ir likę giminaičiai. Tėvelis vienos su vaiku neišleido, tad į Šilutę autobusu parvažiavo trise. Čia susitiko jau šviesios atminties Filomeną Maziliauskienę, kuri ir pakvietusi nakvynės, o tėvelis nuėjo pas pusbrolį Klemensą.
Po savaitės, praleistos palėpėje, Salomėją su sūneliu pakvietė gyventi pusseserė, kuri turėjo duonos kepyklą, tad priglaudė virtuvėje. Po metų davė suprasti, kad jos šiltas kampas pačiai reikalingas, nes čia sutvarkyta, šilta… Salomėja įsidarbino vaikų darželyje naktine budėtoja, miegodavo sulankstomoje lovelėje su savo vaiku. Įsidarbino linų fabrike kasininke. Per laiką visi žinojo, kad Salomėja ieškosi pastogės. Pasitaikė laisva palėpė trečiajame namo, kur dabar gyvena, aukšte.
Butų valdybos tuomet Šilutėje veikusios kiekvienoje gatvėje. Kai užėjo į vieną, jos valdytojas, beje, naumiestiškis grubokai paklausęs: „Ko parvažiavai? Kiti neparvažiuoja…“ Davė raktus nuo tos palėpės ir liepė pasižvalgyti. Patiko. „Bus mano!“ – nusprendė Salomėja.
Erdvioje palėpėje gyventojai džiaudavo skalbinius, o gale buvo 9 kvadratinių metrų ploto patalpėlė, kur ranka lubas galėjai pasiekti. Salomėja gavo lentų, pati jas susinešė, sugebėjo įsirengti ir įsikurti. Rado žmogų, kuris net langą įtaisė. „Pasijutau kaip rojuje“, – prisimena Salomėja, nors vandenį kibiru tekdavo neštis iš kiemo.
Atvažiavęs aplankyti tėvelis pasidžiaugęs, kad dukra taip šiltai gyvena – šviesu, net elektrą įvedė. Šalia didelė patalpa tebebuvo namo gyventojų skalbiniams džiovinti. Salomėja vėl užsuko pas butų valdytoją pasiteirauti, ar būtų nusikaltimas šią patalpą perdaryti į gyvenamą kambarį. „Kaip nori. Mes atvešime lentų, turėsi pati susinešti“, – išgirdo atsakymą. Susinešė į trečią aukštą tas lentas, kitas medžiagas, susirado vyrą, kuris pigiai meistravo. Ir Salomėja jau turėjo ne tik 9 kvadratų patalpą, bet ir dukart didesnį antrąjį kambarį.
Kelerius metus išgyvenus, pirmojo aukšto kaimynas palaidojo antrąją žmoną, liko vienas, jiedu susidraugavo ir pradėjo gyventi kartu. Taip Salomėja Merkevičienė tapo erdvaus dviejų kambarių buto šeimininke.

Sulaukus garbaus amžiaus
Darbo dienomis močiutę lanko socialinė darbuotoja, naktimis šiame dviejų kambarių senoviškai erdviame bute nakvoja kita paprašyta moteris. Žiūri Salomėja tik Lietuvos televizijos laidas, nes nepatinka komercinių kanalų ilgos reklamos. Nuo pat 1959 metų prenumeruoja ir skaito tik dabartinį „Pamario“ laikraštį, jį skaitė ir kitais pavadinimais leidžiamą. O kryžiažodžius sprendė ir vyrui gyvam esant, abudu pasitardami, tebesprendžia ir po šiai dienai.
Du kartus laimėjo „Pamario“ laikraščio kryžiažodžių konkursus, gavo dovanėlių. Tie kryžiažodžiai jai – smagumėlis ir nusiraminimas, protui užmigti neleidžia, atmintį lavina. „Mano ligos dingsta, kai sprendžiu kryžiažodį, negaliu palikti smegenų miegoti…“ – atvirauja Salomėja.
Beveik pusantros valandos močiutė Salomėja pasakojo savo gyvenimo istoriją, vis pridurdama kokį nors juokingą nutikimą. Tai bent atmintis! Vardus, pavardes, metus, mėnesius, dienas, vietovių pavadinimus, atstumus ji vardino kaip iš knygos. Ir jokio skundo, nuoskaudos, kaltinimo!
Domisi Lietuvos politika. Naujajam Seimui ir Vyriausybei leidžia dirbti 100 dienų, po to būsią galima kritikuoti. Visada dalyvauja rinkimuose – balsuoja namuose. Nesižavi naujomis partijomis, turi vieną, kurią dar kartu su vyru buvo pasirinkę, tik už ją ir balsuoja.
Nerūpestingai užsimena apie ligas, tarsi jos 90-metei nekeltų jokių rūpesčių…
Nesiskundžia pinigų stygiumi, gaunanti pakankamai, kad ir sūnui išgali pagelbėti. Sūnus Gediminas gyvena Klaipėdoje, jis turi sūnų Dainių, kuris aukštąjį mokslą baigęs dirba užsienyje. Dar dukros Rūta ir Agnė. Pastaroji studijuoja universitete. Sūnui jau artėja pensija. Lanko ir jis, ir vaikaičiai užsuka. Tad saviškių netrūks ir per Kalėdas.
Pasakojo, kad 90-mečio proga atvažiavęs pasveikinti Šilutės rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjas Alvidas Šimelionis močiutę nustebino patarimu skaityti ne „Pamarį“, o kitą laikraštį…
Sako, kartą buvao atsivertusi tą kitą: „Neskaitysiu daugiau. Nemoka rašyti lietuviškai“, – išsyk nusprendusi visam laikui. „Kodėl aš dešimtį metų išbuvau tremtyje Sibire ir neparsivežiau nė vieno rusiško žodžio? O čia? Šlepetes vadina tapkėmis, centus – kapeikomis…“ – stebisi lietuvių kalbą gerbianti ir išmananti ilgaamžė.

Kam dera sveikinti ilgaamžius?
Šilutės rajono savivaldybėje yra meras, mero pavaduotojas, administracijos direktorius, jo pavaduotojas. Ar keturių rajono vadovų neužtenka, kad bent vienas iš jų nuvyktų į ilgaamžio namus ir tinkamai pagerbtų žmogų jubiliejaus proga? O minėtajam A. Šimelioniui sveikinti jubiliatus svarbu, gal tik norint patekti į spaudos puslapius?
Garbingo amžiaus gyventojus lyg derėtų sveikinti ir seniūnams – juk šventė yra jų kieme. Galbūt į sveikintojus tiktų kultūringi Savivaldybės tarybos nariai, komitetų vadovai? Juk šiuos asmenis žmonės išrinko į Tarybą, jais pasitikėjo.
Ar ne metas keisti ilgaamžių pagerbimo tvarką rajone?

Stasė SKUTULIENĖ