„Darbą dirbant gerai, visos pareigos nėra lengvos…“

Spalio 10 d. minėta Vietos savivaldos diena. Šia proga „Pamario“ žurnalistė pakalbino Virgilijų Pozingį, penkiolikti metai dirbantį Šilutės rajono savivaldybėje ir visą šį laiką – vienu iš rajono vadovų. 2003 m. – Savivaldybės administracijos direktorius, 2007 m. – meras, 2013 m. – mero pavaduotojas, 2015 m. – administracijos direktoriaus pavaduotojas.

Virgilijaus Pozingio gyvenimą galima suskirstyti į tris etapus: jaunystę, kai svajojo būti virtuvės šefu, gaminti maistą, bet šią svajonę užgožė tėvų raginimas rinktis tuometinę Žemės ūkio akademiją, mokytis būti vadovu. Po to – kiti du jau savarankiško gyvenimo etapai: keliolika metų darbas ūkiuose, žemėtvarkos srityje ir keliolika metų darbas vienu iš rajono vadovų.
Turi V. Pozingis ir vieną išskirtinį bruožą: nuolat skuba, nuolat tvarko reikalus ir vis beveik bėgte. Tokia buvo ir spalio 10 d., kai vos suradome pusvalandį pasikalbėti.
– Ar esate vienintelis iš Šilutės rajono vadovų, ėjęs visas Savivaldybės vadovų pareigas be pertraukos jau penkioliktus metus?
– Šilutėje? Nežinau… Gal Šarūnas Laužikas? Jis buvo direktorius, meras, vicemeras, tiesa, direktoriaus pavaduotoju gal ir nebuvo. Matyt, būsiu vienintelis…
– Kuriuo iš keturių rajono vadovų dirbti sunkiausia?
– Sunkiausia būti Savivaldybės administracijos direktoriumi, nes tenka didžiausia atsakomybė. Tenka vadovauti gausiam administracijos darbuotojų būriui, priklauso ir seniūnijos. Direktorius atsako už visos administracijos darbą, visos ir visų bėdos, rūpesčiai, problemos irgi gula ant direktoriaus pečių, Savivaldybės tarybos nariai taip pat būtent direktoriui turi daugiausia klausimų, pastabų, pageidavimų, nepatenkinti duoda pylos. Žinoma, didelė atsakomybė tenka ir merui, bent jau pastaraisiais metais tai labai ryškėja. Darbą dirbant gerai, visos pareigos nėra lengvos.
– Būtent 2003 metais jūs atėjote į Savivaldybę ir pradėjote dirbti administracijos direktoriumi. Gal neužmiršote, kokia buvo toji pradžia?
– Buvo noras save išbandyti. Darbas Savivaldybėje, administracijos vadovo pareigos – tai buvo nauja, šiek tiek pažįstama tik per atstumą. Stiprybės suteikė tai, kad aš jau buvau dirbęs ūkiuose vienu iš vadovų, be to, esu baigęs ne tik dabartinį Lietuvos žemės ūkio universitetą, bet ir metus trukusias vadovų studijas. Kai baigiau universitetą, buvo atrinkti studentai tęsti vadovų studijas. Taip buvo rengiami tuometinių valstybinių ūkių vadovai, pavaduotojai. Tie metai buvo skirti ir paskaitoms, ir praktikai.
Po to – darbas ūkiuose vienu iš vadovų, taip pat žemėtvarkos tarnyboje.
– Ir kaip žmogus, gerai paruoštas vadovauti žemės ūkiui, paliko tą žemę ir atsidūrė vietinės valdžios rūmų kabinete?
– Prie žemės niekada nenorėjau būti. Taip jau susiklostė… Tėvukai patarė. Mane traukė visuomeninis maitinimas, norėjau gaminti maistą, domino maisto gamybos technologijos, darbas kavinėje, restorane. Buvo tokia svajonė, toks noras.
– Išeitų, kad jūsų gyvenimo vaga su didokais ir netikėtais vingiais?
– Žinoma, ir darbas Savivaldybėje vėl su naujais žmonėmis, vėl viskas kitaip kiekvieną dieną. Nors ir ūkyje dirbant teko susidurti su švietimo sistema, gamyba, ūkio tvarkymu, žmonių rūpesčiais, bėdomis. Ir ten, ir čia – šalia žmonės, tik Savivaldybėje tų rūpesčių tenka daugiau, didesnės darbų apimtys. Dar politika. Tačiau – įdomu.
– Penkiolikti metai ir dar vis įdomu?
– Viskas keičiasi – žmonės, programos, tvarkos, reikalavimai. Kiekvieni gyvenimo metai vis kitokie. Niekas nestovi vietoje. Kas įsiminė? Dabar turime gerą Savivaldybės administracijos komandą. Specialistai turi patirties, žinių, nestokoja iniciatyvos. Labai vertinu gerą administracijos komandą.
– Jūsų darbotvarkėse matyti, kad vystate į Vilnių, į Seimą, į ministerijas. Ar dabar lengviau rasti bendrą kalbą? Ar keičiasi požiūris į savivaldą?
– Gal per kokius šešerius ar septynerius metus šalies valdžios požiūris į savivaldą pasikeitė. Savivaldybei mažiau dėmesio tenka iš ministerijų, kitų institucijų. Tai mane stebina, tai keista ir man nepriimtina. Tapę Seimo nariais, ministrais, žmonės pasikeičia. Dabartinis Seimas ir Vyriausybė dirba tik metus, dar palauksime jų požiūrio į savivaldą. Laukiame kitų metų valstybės ir savivaldybių biudžetų, bus matyti, koks požiūris, kokie sprendimai.
Esu įsitikinęs, kad tarimasis su savivalda, pasiūlymai „iš apačios“ padėtų priimti geresnius sprendimus. Kitose valstybėse labai vertinama regionų politika. Lietuvoje apie ją tik pakalbama. Dar nesimokome iš klaidų, kurių esame padarę. Mes Lietuvoje krypstame į administravimą, tam vis daugiau išlaidų tenka, o ne vidaus produktui kurti.
– Europos Sąjungos parama buvo nukreipta susitvarkyti Lietuvoje taip, kad mūsų valstybė taptų lygiavertė konkurentė kitoms Sąjungos valstybėms narėms. Ar pavyko tą padaryti?
– Dabar jau trečias europinio finansavimo etapas, sakyčiau, labiausiai stringantis. Turėtume jau įgyvendinti parengtus projektus, tačiau neskiria finansavimo. O juk investuotojai žvalgosi gerų kelių, tinkamos aplinkos, būtinų įstaigų, kurios turi būti sutvarkytos, patogios infrastruktūros. Ir jaunas žmogus nedirbs, nesikurs ten, kur nepatogu gyventi. Ir emigrantas negrįš į savo kraštą, jeigu negalės turėti patogumų ir gerų sąlygų dirbti, auginti vaikus. Kalbame jau gal septynerius metus, kad iš Šilutės nei Žemaičių Naumiesčio, nei Pagėgių, nei Klaipėdos kryptimis nėra gero asfaltuoto kelio. Nėra nė vieno gero kelio! Nėra regioninės politikos, Klaipėdos regiono plėtros taryba, matyt, nesugeba rasti kalbos su Vyriausybe, neprabyla taip, kad nebūtų ignoruojama. Regionuose turi atsirasti vietinė politika.
– Į rajono valdžios rūmus dirbti atėjote iš žemės ūkio. Štai lietus merkia jau pusę mėnesio beveik nesustodamas. Ko tikėtis?
– Žemdirbiai jau patyrė didelių nuotolių, to nepataisysi ir nebepakeisi. Važinėju po rajoną, matau. Kitur, vos už 20 kilometrų nuo Šilutės rajono, visai kitaip. Mūsų rajoną tiesiog užliejo lietaus vandenys. Atrodome prasčiausiai Lietuvoje. Esame žemupyje, tad vanduo iš visos Lietuvos suteka į mūsų kraštą. Melioracijos sistemos – suardytos, sutrūnijusios. Vandenyse skęsta sodybos ir šalia Šilutės, ir mieste. Pagryniuose namų rūsiuose kaupiasi vanduo, gyventojai nebegali kūrenti šildymo katilų. Sutinku, kad melioracijos sistemos buvo apgadintos, kai žmonės statėsi namus, tačiau reikia sprendimo. Gyventojas moka mokesčius, jis prašo pagalbos ir turi teisę ją gauti. Juk privačios sodybos savininkai kasmet moka ir žemės mokesčius, investuoja į savo turtą, prižiūri, tvarko sodybą, pastatus, o dabar turtą pūdo vanduo.
Turėtų keistis valstybės požiūris į mokesčių mokėtoją – jis turi sulaukti paramos. Esu dalyvavęs pasitarime, kai spręsta didinti finansavimą melioracijai, tačiau to padidinimo vidurio Lietuvos savivaldybei gal ir užtenka, o štai Šilutės kraštui su gausybe vandens tikrai negana. Būtų tikslinga skirti europinių lėšų ir melioracijai tvarkyti gyvenvietėse, Šilutės priemiesčiuose, kaimuose. Mums nepatogu prieš žmones, kai jie skęsta vandeny, o Savivaldybė negali padėti. Lėšų keliams, kuriuos vanduo išplaus, pralaidoms sutvarkyti Savivaldybė jau neturi. Šiemet skirtos lėšos išleistos. O kas dar laukia žiemą?
Sunku Vilniuje dirbančius įtikinti, kad lietaus ar Nemuno potvynio vandenys sugadina žvyrkelius, juos reikia tvarkyti gerokai daugiau negu kitose Lietuvos vietovėse. Kol kas niekaip nepavyksta tuo įtikinti Vilniuje dirbančių institucijų vadovų. Šiemet ir Vilnius gavo lietaus, gatvėmis plaukė automobiliai. Pajuto? Suprato? Susitvarkė. O mūsų rajono specifikos nesupranta.
Dar sumanė privatizuoti „Šilutės polderius“! Manau, nežino, kas yra tie polderiai, nesupranta jų paskirties, darbo specifikos, nes privatininkas per potvynį naktimis nevyks prie vandens pralaužtų pylimų, nedirbs savaitgalį, per šventes, jeigu kas atsitiktų. Polderių priežiūra – specifinis darbas, čia ne koks versliukas pinigams lengvai gauti. Kai polderiai gerai prižiūrimi, ūkininkai tai jaučia ir auga jų pajamos. Neseniai užlietos pievos naudos nedavė. Dabar duoda – auginami galvijai, priruošiama pašarų, primelžiama pieno. Visa tai per mokesčius pildo valstybės biudžetą.
Dalyvavau Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje ir sakiau, kad „Šilutės polderių“ bendrovę perduotų Savivaldybei. Atsakė: „Įstatymas neleidžia“. Sakau: „Keiskite įstatymą“. Nežinau, gal tas privatizavimas atsirado kažkam užsigeidus pelnus susižerti…
– Vis neužmirštu, kaip griežtai ir atkakliai Sveikatos apsaugos ministerijoje jūs, būdamas meru, kalbėjotės su tuometiniu ministru Raimondu Šukiu, kad Šilutės ligoninė būtų regioninė, kad ligoninė išliktų, nes yra reikalinga. Prastos žinios sklinda iš tos ministerijos dabar – lyg regioninių ir rajonų ligoninėse turėtų likti tik slaugos ir būtinosios pagalbos paslaugos… Ar realu būtų visiems Šilutės rajono gyventojams gydytis Klaipėdos ligoninėse?
– Ligoninė yra reikalinga Šilutėje. Tačiau pasigendu ligoninių vadovų, gydytojų susitarimo ir siūlymo ministerijai, ką daryti, ką keisti, kas būtų naudingiausia gyventojams. Tačiau tarp gydytojų vyksta kova, konkurencija. Tas apmokėjimas už suteiktas paslaugas – nevienodas, stipriai skiriasi, jis keičiamas. Esu dalyvavęs Seime diskusijoje dėl ligoninių, žadėjo dar kviesti ir tartis. Galbūt ne mes iš šalies turime siūlyti, ką daryti, bet medikai, kurie žino visas gydymo ir finansavimo subtilybes. Pasigendu medikų tvirtos pozicijos ir objektyvių pasiūlymų. Jeigu Šilutės ligoninėje nelieka vienos paslaugos, jos vietą turėtų užimti kita, kuri labiausiai reikalinga. Mums važiuoti į Klaipėdą yra toli, kelionės kainuoja. Gyventojas moka sveikatos draudimo įmokas, jis turi gauti reikalingas paslaugas. Jeigu būtinos paslaugos yra Šilutės ligoninėje, ko važiuoti į Klaipėdą? Nori važiuoti, tą daryk iš savo kišenės. Žinoma, kai kurių rūšių gydymo Šilutėje negali pasiūlyti. Jeigu reikia, žmogus turi kreiptis į Klaipėdos ligoninę ar kitur. Tačiau kai dėl paprastos operacijos, kurią gali padaryti Šilutėje, gydytojas siunčia į Klaipėdą…
Egzistuoja Lietuvos medicinoje ir galingų vadovų, kurie turi ryšių, jų didžiosios ligoninės gauna didesnį finansavimą, modernesnės įrangos ir modernesnę bazę. Aš pasigendu gydytojų tarpusavio sutarimo, nuo to galėtų viskas prasidėti.
– Ar valdžioje vadovu dirbdamas jau penkioliktus metus nepasvajojate apie nuosavą restoraną, kavinę? Ar vaikystės svajonė jau užmiršta?
– Ne, dabar, kai šis verslas turi išgyventi tokiomis sąlygomis, kokios jam sudarytos, kai tokia sistema, – tikrai ne. Jeigu būtų sąlygos kaip kitose valstybėse, tada – taip. Pradžiai reikėtų gauti paskolą, o čia pasipila įvairių reikalavimų… Nespėsi pradėti dirbti, prispaus įvairiausi mokesčiai ir keliasdešimt tikrintojų, kurie seks kasdien ir kas minutę. Turiu draugų, kurie dirba Airijoje, Amerikoje – ten viskas kitaip. Ten kitoks požiūris į verslą, kitokios verslo sąlygos ir verslininką gerbia. Lietuvoje kartais atrodo, kad verslą sukūręs žmogus yra vagis.
– Ir žiniasklaida jus ne kartą skaudžiai plakė, kaltino, smerkė…
– Tik užmiršo parašyti, kad nei nuteisė, nei nubaudė, nei į kalėjimą pasodino… Kiekvieną puolimą nušvietę labai plačiai, o galutinių rezultatų nė nepaminėjo. Internete įrašykite mano pavardę – visos blogybės kaip ant delno, o kad tai nepasitvirtino, kad teisus buvau aš, niekas tokios informacijos neskelbia. Derėtų parašyti, kad kaltės nerado, tyrimą nutraukė.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Artėja Tarptautinis žuvienės virimo čempionatas

Rugsėjo 7 d., šeštadienį, Šilutės senojo turgaus aikštėje organizuojamas vienuoliktasis Žuvienės virimo čempionatas. Pernai žuvienę ar žuvies sriubą istorinėje Šilutės Šilokarčemos aikštėje virė net 57 komandos. Koks bus tas vienuoliktasis Tarptautinis žuvienės virimo čempionatas? Į šį „Pamario“ klausimą atsakė renginio sumanytojas ir pagrindinis organizatorius Marijus BUDRAITIS. „Datos nekeičiame – čempionatas vyksta pirmąjį rugsėjo šeštadienį. Šiemet žuvienės katilai kunkuliuos rugsėjo 7 dieną, – sakė Marijus, primindamas, –  kaip ir pernai, čempionatas vyks istorinėje Šilutės vietoje, Šilokarčemos aikštėje, kurios tvarkymo darbai dar

Žvilgsnis iš mero kabineto

Į Šilutės rajono savivaldybės tarybą Vytautas Laurinaitis buvo išrinktas 2003 m. Nuo 2014 m. liepos 2 d. – Savivaldybės meras: į šias pareigas pirmą kadenciją išrinko Taryba, praėjusią 4 metų kadenciją dirbo laimėjęs tiesioginius mero rinkimus, tokia pat sėkmė lydėjo ir per šių metų savivaldos rinkimus. „Pamarys“ kalbino merą Vytautą LAURINAITĮ apie švietimo, kultūros, sporto, sveikatos apsaugos reikalus, nes būtent šias sritis kuruoja meras, investicijos ir ūkio sritis jau antra kadencija tenka mero pavaduotojui. – Kai daugelis Savivaldybės darbuotojų dar

Kaip buvęs Seimo narys jaučiasi vietos politikoje?

Lietuvos liberalų sąjūdžio atstovas Šilutės r. savivaldybės taryboje Audrius Endzinas į vietos valdžią sugrįžo, gerokai anksčiau buvęs Savivaldybės tarybos nariu, dvi kadencijas buvęs išrinktas Seimo nariu, ir šiek tiek ilsėjęsis nuo politikos, užsiėmęs tik verslu. A. Endzinas – verslininkas, vadovauja UAB „Energetikos objektų statyba“. Interviu su Audriumi ENDZINU pradėjome tokiu klausimu: – Esate vienintelis Šilutės rajono savivaldybės tarybos narys, dvi kadencijas, aštuonerius metus, buvęs Seimo nariu, dirbęs Seimo Ekonomikos komitete. – Ir Seimo nariai dar pavaduoja vienas kitą ligos ar