10-ojo amžiaus 700 monetų lobis rastas netoli Prahos, penktadienį pranešė Rytų Čekijos muziejaus, esančio Pardubicių mieste, spaudos tarnyba. (Praha, sausio 15 d. (ELTA)
Anot muziejaus mokslinio bendradarbio Petro Vorelo, radinį galima drąsiai vadinti „amžiaus lobiu“, nes Vidurio Europoje „nėra tokio analogo, atsižvelgiant į rastų monetų dydį ir į tai, kaip puikiai jos išsilaikė“.
Išsamiau apie 10-ojo amžiaus radinį TASS korespondentui papasakojo muziejaus direktorius Tomašas Libanekas. „Tai sidabriniai Čekijos denarai, cirkuliavę visoje Europos teritorijoje. Kiekviena moneta vidutiniškai sveria apie 0,5 gramo. Kaip mokėjimo priemonė monetos buvo plačiai naudojamos, įskaitant Novgorodo ir Kijevo Rusią, su kuriomis viduramžių Čekijos valstybė palaikė glaudžius prekybinius ryšius“, – paaiškino mokslininkas.
Lobį rado praeivis 2015 m. lapkritį, bet muziejus apie radinį pranešė tik sausį. Per 400 gerai išsilaikiusių monetų ir per 300 monetų nuolaužų, taip pat indas, kuriame jos buvo užkastos, buvo perduoti tirti ekspertams.
Lobio radėjui pažadėtas 2 mln. Čekijos kronų (apie 74 tūkst. eurų) atlygis.
Pagal vietos įstatymus, lobis priklauso regionui, kuriame jis buvo rastas. Monetas ketinama eksponuoti nuo 2016 m. rudens. Jos bus įtrauktos į nuolatinę numizmatinę muziejaus kolekciją Pardubicėse.

Grašiai ir taleriai kilo iš Čekijos

Prie šios Eltos paskelbtos informacijos galima pridurti, kad Čekija užima svarbią vietą ir pinigų atsiradimo istorijoje. Daugelyje leidinių apie pinigų istoriją rašoma, kad  XIII a. antroje pusėje Bohemijoje (Čekija) buvo rasti didžiuliai sidabro rūdos telkiniai. Tad sidabras iš Čekijos pinigams kaldinti buvo tiekiamas į visą Vakarų Europą ar net Maskvos kunigaikštystei ir Aukso ordai.

Didelius sidabro klodus valdžiusios šalies karalius Vaclovas II 1300 m. pradėjo kaldinti stambias sidabrines monetas (3,7 g aukštos prabos sidabro), kurios, kaip dabartinis euras, buvo naudojamos ir kituose kraštuose. Ant monetos reverso buvo lotyniškas užrašas GROSSI PRAGENSES (lot. grossi – didelis). Kai kurios valstybės ėmė kalti ir savo šalių nacionalinius grašius. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje sidabrinius grašius pirmasis ėmėsi kaldinti 1553 m. Žygimantas Senasis. Grašiais ir šiais laikais tebevadinamos smulkio monetos.

Šioje nuotraukoje Prahos grašio (nuotr. viršuje), kaldinto nuo1300 m. ir pirmojo Vilniuje 1564 m. nukalto talerio (dešinėje) kopijos. 2 eurai – monetų dydžiui palyginti.

XVI a. Prahos grašį pakeitė taleris, kurio  pavadinimas taip pat susijęs su Bohemija. Joachimo slėnyje radus kitą sidabro klodų telkinį, grafas Steponas fon Šlikas gavo karaliaus Liudviko II leidimą ir 1519 m. jis pradėjo kaldinti net 29,5 g masės 954 prabos (tai reiškia, kad grynas sidabras monetos lydinyje sudaro 954 dalis iš 1000) monetas, pavadintas Joachimo taleriais. Vėliau šias monetas imta vadinti tiesiog taleriais. Ir šios monetos plito po Europą ir už jos ribų. Vėliau panašiais pavadinimais monetas kaldino ir kitos pasaulio šalys: Nyderlanduose – daleris, Ispanijoje – daleras, Italijoje – taleras, Šiaurės Amerikoje – doleris.

Taleris buvo viena didžiausių monetų (apie 40 mm skersmens) ir viena iš puošniausių, nes didelėje plokštumoje kūrėjai galėjo demonstruoti savo talentą. Ypač meniški buvo Vokietijos kunigaikštysčių ir miestų taleriai.

1564 m. ir Vilniaus kalyklos meistrai nukalė stambiausią per visą lietuviškų monetų kalybos istoriją 30 grašių vertės talerį, dar vadinamą puskape. Lietuviškas taleris svėrė 28 g, jo praba 730.

Apie visa tai rašo Stanislovas Sajauskas knygoje „Pinigų istorija“