Kai 1991 m. sausį okupantai nesėkmingai bandė palaužti Lietuvos žmonių ryžtą siekti Nepriklausomybės, didžiausia baimė buvo ne sovietų tankai, bet klausimas – ar pasaulis neliks abejingas mūsų kovai? Laimei, milijonai žmonių Vakaruose, Rusijoje, Ukrainoje, Moldovoje ir kitose šalyse buvo kartu su mumis. Šiemet Vilniuje turėjau garbės įteikti padėką biologijos mokslų daktarui Jevgenijui Dykyj, kuris 1991 m. vadovavo ukrainiečių būriui, gynusiam Lietuvos Parlamentą. Tuometis sovietų pavergtų tautų ir viso demokratinio pasaulio solidarumas įrodė, kad susikibę rankomis kartu galime pasiekti didžių pergalių.

Pažadą sugrįžti į Lietuvą savyje nešiojęs lyg skolą, 34-erių kretingiškis NerijusGulbickas šiandien jaučiasi ramus: „Į Lietuvą iš Amerikos trumpam atskridau po 14 metų pertraukos. Pagaliau parodžiau seneliams proanūkį. Jie man – lyg antri tėvai, todėl sunkiausia ir buvo taip ilgai jų nematyti, nuolat jausti nerimą, galbūtjų niekada ir nebepamatysiu.“ Vaikystę leidęs Kretingoje, mokyklą Palangoje baigęs ir dar studijų metais į Jungtines Amerikos Valstijas trumpam padirbėti išvykęs Nerijus net nepajuto, kaip svetur prabėgo pusantro dešimtmečio. Vilniuje studijavęs Verslo administravimą ir vadybą,

Daug diskutuojama apie švietimo lyderystę. Apie tai kalbamės su Lietuvos švietimo kolegomis, užsienio konsultantais, studijuojame literatūrą, kad galėtume sau atsakyti į klausimą, kas gi yra ta švietimo lyderystė, be kurios, kaip jautėme ir jaučiame, švietimo reikalai stringa. Sutarėme, kad tai yra nuolatinis darbas, tobulinimas(is), mokymas(is) pritraukiant, palaikant ir ugdant energingus, norinčius švietimo srityje pasiekti truputį daugiau, negu teisės aktuose reglamentuota, švietimo žmones. Ir tai turi vykti visais lygmenimis. Lyderystė turi būti svarbi mokytojams, mokyklos vadybinės grandies atstovams, universitetų žmonėms, savivaldybių

Lietuvoje vyksta informacinis karas. Toks fakto konstatavimas jau daugiau nei metus lydi bet kokias politikų ar visuomenės veikėjų kalbas apie Lietuvos ir Rusijos santykius. Šiame kare nuolat pabrėžiama Rusijos valdžios valdomų televizijų galia ir mūsų šalies kai kurių gyventojų grupių pažeidžiamumas. Jau kurį laiką siūlomi ir alternatyvūs ginklai – LRT transliuoja daugiau laidų rusų kalba, VSD skelbia ataskaitas apie Putino agresyvią politiką palaikančius žurnalistus ar žiniasklaidą. Vienu iš Rusijos propagandos mašinų taikinių buvo įvardinta ir rajonų bei miestų spauda. Tačiau

Tradicinių mugių savitumo išsaugojimo ir plėtros rekomendacijų darbo grupė Seimui pateiktose išvadose nurodo, kad Žemaitijoje Šv. Roko atlaidai yra šio regiono, vieno iš penkių Lietuvoje, savitumo ženklas. Kodėl išskirti Šv. Roko atlaidai? Darbo grupės nuomone, šie atlaidai Žemaitijoje gyvuoja per 70 metų, tradicija gyva ir dabar, atspindi regiono tradicijas ir tebėra išlaikę sakralumą. Praėjusį sekmadienį, rugpjūčio 16 d., Ylakių kapinėse (Skuodo r.) ir vyko tradiciniai Šv. Roko atlaidai. Nors šios dienos kalendoriuje skelbiama, kad tai – pjūties pabaiga, laukai dar

Rudenį į posėdžių salę sugrįžusiems parlamentarams gali iš karto sugižti nuotaika. Mat teks pakartotinai darbuotis prie ankstesnių nei į tvorą, nei į mietą priimtų sprendimų. Tarp tokių, kuriuos visgi reikės išsiilsėjusiems seimūnams taisyti, bus ir Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės šių metų liepos pradžioje Seimui vėl grąžintos svarstyti Visuomenės informavimo įstatymo pataisos. Jas praėjusių metų spalį atžagariai atmetę Seimo nariai atvėrė kelią politinėms partijoms valdyti žiniasklaidą ir manipuliuoti visuomenės nuomone. Atrodo, jog demokratinėje valstybėje taip negalėjo atsitikti, tačiau mūsų Seimo

Kaip pasakoja Skuodo rajono Klaišių kaimo gyventoja Aldona Sėlenytė-Kaušienė (g. 1922 m.), pirmosios tremties bangos 1948 metais jos tėvų šeimai pavyko išvengti, nes užtarė šių žentas, o jos svainis Boleslovas Gūžė, dirbęs Skuodo partijos komitete. Paskambinęs į sostinę pačiam LTSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui, argumentavęs, jog tos šeimos vežti nevalia, nes sovietinėje armijoje tarnauja du vaikai – Napaleonas ir Liudvikas. Latvijos pasienyje, Klaišių kaime, 25-iuose hektaruose žemės ūkininkavusią, turėjusią samdinių ir todėl tremtiną Sėlenių šeimą tada iš Skuodo

Kretingiškis tremtinys 73-ejų Vladas Petrauskas ne per seniausiai į Rusijos Krasnojarsko srities Irbej miestą išsiuntė laišką šiame mieste gyvenančiam likimo draugui Antonui Boos, kuris rašo knygą apie tremtį, įvairių tautybių – lietuvių, vokiečių ir kitų – tremtinių likimą. „Aš ir mano bičiuliai tremtiniai – 10 šeimų – turėjome rūpesčio perversti albumus, surasti išlikusias tremtyje darytas nuotraukas, jas atrinkti, kad tiktų knygai“, – teigė V. Petrauskas, kurį likimas su Pavolgio vokiečiu, taip pat tremtiniu, A. Boos suvedė praėjusių metų rugpjūtį, kai

Valstybei ir regionams vizualiai nusakyti turiu tokį palyginimą: upė – galutinis rezultatas, bet didžiausią darbą atlieka upeliai. Kalbėti apie patriotiškumą nesuvokiant identiteto reikšmės – manau, tuščias reikalas, nes būtent tautos identitetas yra neabejotinas patriotiškumo ir pilietiškumo pamatas. Žemaitija – savitas istorinis-etnokultūrinis Europos regionas, iki šių dienų išsaugojęs pagarbą krašto tradicijoms, kalbai, papročiams ir istorijai. Šio nedidelio žemės lopinėlio atkaklūs, išdidūs ir nenugalėti gyventojai, suvaidinę svarbų vaidmenį ne tik Lietuvos, Lenkijos, Rytų Pabaltijo, bet ir XIII–XV a. Europos ir net pasaulio