Martyno Jankaus sode – derlingi metai 

Sueigoje pas Martyną Jankų šįkart skėčio tai reikėjo, tai buvo galima trumpam jį suskliausti.

Dargana mažai ką išgąsdino. Kasmet sueigoje matomų veidų ir šįkart galėjai išvysti ne ką mažiau nei pernai ar užpernai.

Kaip galėjo atrodyti neišlikę pastatai

2018–ieji – kelių jubiliejų metai: Martynui Jankui 160 metų, Vydūnui – 150 metų. Penkiolikti metai iš eilės sueigos proga rengiami plenerai garsių dailininkų, kurių sukurti darbai papuošia Jankų sodybos sode gyvuojančią meno darbų galeriją po atviru dangumi.

Nusilenkę Bitėnų kapinėse perlaidotiems šio krašto didžiavyrių palaikams ir įžiebę po atminimo žvakelę, žmonės parvyko į šventės vietą, Bitėnuose, kur Jankų gyventa. Tiesa, iš šios sodybos autentiškų pastatų nedaug tėra likę. Apie tai kalbėta sueigos pradžioje.

Martyno Jankaus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė sakė, kad ilgus metus sodyboje šeimininkaujantys muziejininkai troško bent išvysti, kaip tikrovėje atrodė Martyno Jankaus sodyba: „Likimas taip susiklostė, kad susitinki žmones, kuriuos turėjai sutikti…“

Tas žmogus – jaunas architektas Aurimas Širvys, atkuriantis kažkada stovėjusių bažnyčių vaizdus.

Vieną dieną jis paskambino į muziejų ir paklausė direktorės, ar muziejus nepriimtų eksponatų iš Plaškių bažnyčios. Susitikus, direktorė jo pasiteiravo, ar jis negalėtų atkurti ir Martyno Jankaus sodybos vaizdus.

Rezultatas: kompiuteriniai sodybos pastatų vaizdai, jų išsidėstymo schema jau sukurti. Sueigos dalyviai šiuos vaizdus galėjo apžiūrėti stenduose, o kompiuterinei grafikai sutrukdė netikėtas karštos vasaros lietus.

Jaunasis architektas pasakojo; „Ėmiausi šio darbo nedrąsiai, nes mano netyrinėta ši sritis. Rinkome istorines nuotraukas, kurių gausu…“ Neišliko sodybos mūrinio tvarto, jokios informacijos nerasta apie Martyno Jankaus namą. Žinoma, kad Pirmojo pasaulinio karo metais jis tikriausiai buvo sudegintas. Yra tik keletas laiškų, iš kurių galima įsivaizduoti, kaip išdėstyti baldai, kur yra kokios patalpos namo viduje, bet apie architektūrą neturima jokios informacijos. Kaip galėjo atrodyti tas namas, bandyta kurti pagal aplinkinių namų architektūrą.

Pleneras „Vydūno erdvė, laikas, ženklai“

Penkioliktojo plenero kuratoriumi sutiko būti žinomas tapytojas, fotomenininkas, menininkų asociacijos „Tiltas“ vadovas Saulius Kruopis.

Sueigos dalyviai išvydo 10 dienų trukusio kūrybinės stovyklos rezultatą – unikalią sodybos galerijos kolekciją papildė 10 naujų kūrybinių darbų. Tiesa, kai kurie pakeitė per metus spėjusius sunykti meno dirbinius – saulė, lietus, šlapdriba pasmerkia šios galerijos eksponatus laikinai būčiai.

Sustojus prie ryškaus Sauliaus Kruopio darbo, kuriame pavaizduoti Vydūnas ir Martynas Jankus, autorius kukliai tarstelėjo: „Ką čia kalbėti, patys viską žinote, viską matot… Mano vizija buvo nutapyti du didžiavyrius, du titanus, kurių palikti darbai kalba patys už save. Fone yra Mažosios Lietuvos vėliava“

Pasisukam 180 laipsnių kampų per kairį petį – čia išdygo šiauliečio Viliaus Biskio darbas „Bitėnų vėjas“. Darbas, beje, dvipusis, jo viršuje vėjo sukamas malūnėlis.

Sodo gilumoje atsirado Skaistės Butnoriūtės tapytas paveikslas „Meilės sodai“. Autorė savo darbo pristatyme nedalyvavo, už ją kalbėjęs vyras Saulius Kruopis sakė: „Ji dirba užsidariusi, nieko nekalbėdama… Ji neslėpė savo noro, kad jos darbas būtų šiame sode, nors ir nemėgsta plenerų.  Laikas yra negailestingas, darbas išbus 10, gal 15 metų, o gal tik trejus…“

Marą Ozalą iš Latvijos, į plenerą pakvietė jos draugas armėnas Garik Parsamian (Armėnija – Lenkija), apie draugės kūrybą atsiliepiantis: „Ji ypač talentinga gėlių piešėja“. Šiame jos darbe, be Jankaus sodo gėlynų, raitosi Joninių laužo liepsnos, žaižaruojančios raidžių zigzagais. Anot autorės, „… sunku kitataučiams paaiškinti, kas yra Joninės… Sako, gal taip švęsdavo prieš šimtą metų? Kam ta ugnis? Ir nustemba, išgirdę, kad baltai šią dieną kuria Joninių laužus kasmet“.

Armėnijos ir Lenkijos menininkas Garik Parsamian, turintis savo galeriją Gdanske, apie savo darbą nedaugžodžiavo: „Patys nuspręskit…“ Kitoje jo darbo pusėje užrašyta: „Nėra didesnės kūrybos, nei meilė žmogui…“ Muziejaus direktorė dar priduria, kad darbui naudoti specialūs betoniniai klijai struktūrai išgauti.

Tarp pilkų drebulių kolonų (šią vietą parinko Garikas) išdygo gruzinės Marinos Khachaturovos paveikslas: ji nutapė vieną iš vydūniečių, vaikštinėjusią po šį sodą rugpjūčio 2 dieną. „Onutei – arti 80 metų, bet ji buvo tokia graži, kad Marina neatsispyrė norui ją nutapyti. Moteris buvo tokia balta, tokia švari – tarsi pūkelis, po pievą skraidantis“, – poetiškai apibūdino L. Burzdžiuvienė.

<PA1>Jauniems leista…

<SFS>Neskubriais žingsniais kūrėjai žingsniavo po M. Jankaus sodą, kuriame pridygo naujų paveikslų. Iš paskos lyg paskui išminčius traukė pulkelis žiūrovų, spragsėdami fotoaparatais ir išmaniaisiais prietaisais…

Vieno naujo kūrybinio darbo pavadinimo iš tolo tikrai nepasakytum, tad aiškinti kūrybinę mintį ėmėsi Vilniaus dailės akademijos docentas Gintaras Palemonas Janonis: „Šis darbas vadinasi „Širdelė daužos“. Jaunas dalininkas (Benas Alejūnas iš Šiaulių) darė daug eskizų. Čia dar planavo įkomponuoti Vydūno arfą, bet galiausiai nusprendė nedaugžodžiauti. Jaunas dailininkas tikrai turi teisę pasakyti tai, ką jis nori…“

<PA1>Galerija peržengė ribas

<SFS>Kai kurie darbai tilpo ankstesnėje galerijai skirtoje teritorijoje, kai kurie perkopė rėvą ir iškeliavo į gretimą pievą (už tvoros ganosi karvės). „Norėjome, kad matytųsi iš tolo, – sakė Gintaras Palemonas Janonis, darbo „Pranašystės iš Bitėnų“ autorius. – Svarbiausia – ženklai, erdvė… Juozo yra tiltas, kur Jankus kontrabanda knygas veždavo. Čia yra pasienio punktas, du skirtingi žmonės, kurie pametė inteligento kostiumus ir ėmėsi darbo Lietuvai. Raudona – tyra spalva, kai nori ką nors pasakyti labai aiškiai…“

Tolėliau – Juozo Pranckevičiaus nutapytas Luizės Tiltas per Nemuną (jo atidaryme nebuvo). Anot docento Palemono, „jis ieškojo simbolio, kuris jungia skirtingas kultūras, skirtingus krantus. Jis tapo labai greitai, labai storai. Atsivežė net asistentą, kad jam dažus padavinėtų…“

Ukrainietis Andrej Fedosejenko savo darbe panaudojo ukrainietiškos ir lietuviškos vėliavos motyvus. Anot autoriaus, laivas ir žuvis – krikščionybės simboliai.

„Džiaugiamės, kad šiais metais mūsų sodas ūgtelėjo dešimčia darbų“ – sakė pažintinę kelionę tarp naujų darbų baigiant M. Jankus muziejaus direktorė Liudvika Burzdžiuvienė. Vėliau „Pamariui“ ji pridūrė, kad iš viso dabar Martyno Jankaus sode esančioje atvirojoje galerijoje yra 68 kūrybiniai darbai. Susidomėjimas jais kasmet tik didėja. Pernai muziejus sulaukė per 10 tūkstančių lankytojų. Kai kurios turizmo agentūros jau yra užsakiusios ekskursijas visiems spalio šeštadieniams.

Už nuopelnus

Dar laukė padėkos dailininkams, kurias ant scenos įteikė Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, muziejininkai. Dailininkai neliko skolingi svetingiems čionykščiams, dovanodami jiems po nedidelį, bet subtilų autorinį darbelį.

Padėkota Sauliui Kruopiui, kuris triūsė ir bendrame projekte su Pagėgių bendruomene ir šiame sode. Plenero dalyviams įteikti padėkos raštai ir dovanėlės. Visi buvusieji baigiamajame plenero etape nusifotografavo atminčiai. Muziejuje jau turėtų būti 15 panašių nuotraukų kolekcija.

Sueigoje taip pat pagerbti žmonės „Už nuopelnus ir meilę Pagėgių kraštui“. Pranešta, kad išvakarėse suvenyrine „Amžinojo Rambyno kalno“ knygos kopija buvo padėkota vargonų muzikos festivalio organizatorei Laurai Kairienei. Sueigoje pas Martyną Jankų toks pat pagarbos ženklas įteiktas nuo 2011 metų VšĮ Pagėgių krašto turizmo informacijos centrui vadovaujančiai Ilonai Meirei. Dar apdovanotas „Lietuvos istorijos“ laikraščio vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius, kuris sueigoje negalėjo dalyvauti dėl ligos.

„Amžinojo Rambyno kalno“ knygos suvenyrine kopija buvo padėkota Ilonai Meirei, nuo 2011 metų vadovaujančiai Pagėgių krašto turizmo informacijos centrui.

Gražina Jankauskienė, LR Seimo nario Ričardo Juškos padėjėja, įteikė padėką Martyno Jankaus muziejui už tarptautinio plenero organizavimą ir padovanojo dailiai įrėmintą Lietuvos Nepriklausomybės Akto kopiją. Seimo nario puokštė gėlių įteikta muziejaus pradininkei bitėniškei Birutei Žemgulienei. Meras V. Komskis muziejui padovanojo tapytą Martyno Jankaus portretą.

Petras Skutulas, autoriaus nuotr.

Sueigos pabaigoje koncertavo dainininkė Evelina Sašenko su grupe.

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šiandien pradėjo kirsti Šilutės medžius

Pirmadienį UAB „Šilutės komunalininkas“ pradėjo kirsti abipus centrinės Lietuvininkų gatvės ekspertų pažymėtus apdžiūvusius, ligotus kirstinus medžius. Pasak komunalininkų bendrovės direktoriaus Audriaus Benkunsko, bus nukirstas 121 medis, kuriuos nurodė ekspertė iš Aleksandro Stulginskio universiteto doc. Dr. Lina Straigytė. „Dirba viena brigada. Darbai nebus forsuojami, kad nesitrikdytų eismas centrine Šilutės gatve. Užtruksime gal mėnesį laiko“,  – „Pamariui“ telefonu sakė UAB „Šilutės komunalininkas“ direktorius Audrius Benkunskas. Medžius bus pradėta atsodinti spalio pabaigoje. Tai darys UAB „Klaipėdos želdiniai“. Nukirstų Šilutės medžių mediena vežama į

Susitikimą su Lietuvos žmonėmis popiežius Pranciškus baigė lietuviškai linkėdamas skanių pietų

Kaunas, rugsėjo 23 d. (ELTA). Susitikimą su Lietuvos gyventojais ir atvykusiais į popiežiaus aukojamas sekmadienines Mišias Šventasis Tėvas baigė lietuviškai: „Skanių pietų!” Sekmadienį Kaunas tapo pasaulio Katalikų bažnyčios centru, nes Kristaus vietininku vadinamas popiežius buvo šiame mieste. Popiežiaus aukojamose šv. Mišiose Santakoje dalyvavo per 90 000 žmonių, jas aukojo per 800 kunigų, giedojo 260 choristų. Šv. Mišias Kauno Santakoje koncelebravo vietos vyskupas Lionginas Virbalas, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas, daugiau kaip 30 vyskupų iš Lietuvos ir užsienio ir

Popiežius Pranciškus: ši tauta turi tvirtą sielą

Kreipdamasis į susirinkusius žmones Daukanto aikštėje, Vilniuje, popiežius Pranciškus sakė, kad nepriklausomybės šimtmetis – proga prisiminti išbandymus ir kančias bei rasti sprendimus šiandienos iššūkiams. „Kiekvienai kartai tenka įsisąmoninti praeities sunkumus bei pasiekimus ir dabartyje pagerbti savo protėvių atminimą. Nežinome, kas bus rytoj, tačiau žinome, kad kiekviena karta privalo puoselėti ją subrandinusią sielą, padėjusią kiekvieną akistatą su skausmu ir neteisybe paversti galimybe“, – sakė Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad semdamiesi stiprybės iš praeities lietuviai iš naujo atranda šaknis, dėl kurių esame