Autoportretai padeda pažvelgti į save

Balandžio 5 d. Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje atidaryta šilutiškės dailininkės Neringos Matačiūtės akvarelių paroda „Autoportretai 2“.

Neringa Matačiūtė pasakoja apie savo parodą.

Į parodos atidarymą susirinko nemažas būrys šilutiškių – bendradarbių, draugų ir pažįstamų, kurie su dideliu susidomėjimu apžiūrinėjo parodą. Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Aldona Norbutienė susirinkusiesiems papasakojo, kad tai yra antroji Neringos paroda Šilutės bibliotekoje. „Pirmoji grafikos darbų paroda kartu su Agne Vingyte buvo eksponuojama bibliotekoje, kai Neringa ir Agnė dar buvo gimnazistės, 2007 metais. Tad netruko prabėgti dešimt metų, ir šiandien turime naują Neringos darbų parodą“, – kalbėjo A. Norbutienė. Po to perskaitė vieną to meto lankytojų atsiliepimą: „Įspūdingi Neringos Matačiūtės darbai. Nenustok kurti ir žavėti aplinkinius tuo, ką tikrai sugebi. Ačiū už suteiktas trumpas euforijos minutes žiūrint į tavo darbus. Lauksime antrosios parodos“. Ir pasidžiaugė, kad Neringa prašymą įvykdė.

Neringa piešia nuo vaikystės. Pati mena, kai plaukdavo, kol kuo greičiau pereis mokytis į antrą klasę ir galės mokytis dailės mokykloje. Vėliau Kaune baigė taikomosios grafikos specialybę, po to – dailės terapijos studijas. Šiandien žinias puikiai pritaiko ir kasdieniniame darbe Šilutės kultūros ir pramogų centre, kur dirba scenografe, ir Šilutės psichikos sveikatos ir psichoterapijos centre. Parodos anotacijoje Neringa rašo: „Ciklą „Autoportretai“ galima traktuoti dvejopai: vidinio ir išorinio veido tyrinėjimas. Čia nagrinėju savo personas – išoriniam pasauliui skirtas kaukes ir vidinę „aš“ – savastį, kuri visada bus nežinoma“. Žvelgdama į savo piešinius, Neringa nedaugžodžiavo, kvietė apžiūrėti parodoje eksponuojamus darbus ir pabandyti patiems atsakyti į kylančius klausimus. Žinoma, ji turi mėgstamiausią savo piešinį, kuriame, atrodo, tikroji ji esanti ir su kuriuo būtų sunku atsisveikinti. „Man piešinys yra tarsi kelionė. Kai pradedu piešti, dar nežinau, kaip piešinys atrodys, kai jį užbaigsiu. Galvoju vienaip, o rezultatas būna kitoks. Akvarelė – išraiškos forma, spalva ir jausmas. Tai susiję ir su mano antrąja specialybe. Kai žmogus nemoka piešti, viskas piešinyje vaizduojama nuoširdžiau“, – kalbėjo Neringa.

Jai pritarė mokytoja Irena Arlauskienė: „Piešiniai yra labai ypatingas kalbėjimas. Tai nėra kalbėjimas žodžiais, nors juos galima išsakyti. Parodoje yra vienas paveikslas – sapnas. Iš jo galime suprasti, kad sapnai nepaprastai įdomūs“.

Paprastai ir nuoširdžiai Neringa atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimas. Kodėl portretai, o ne peizažai? Kada pamatysime grafikos darbų parodą? Kuris kūrinys pačiai mieliausias? Ar mėgsti išsikelti sau tikslus? Kada atsiranda noras rodyti savo piešinius?

Susirinkusieji vaikščiojo nuo vieno paveikslo prie kito, žvelgė į akis, kurios, anot vieno lankytojo, kažkokios neužbaigtos, ir bandė įsižiūrėti tarsi į save. Prie portretų gražiai dera fonas, kuris kiekviename paveiksle vis kitoks – paprastas, išlietas skirtingais atspalviais, ar iš mažų detalių sulipdytas… Akį traukė ir keletas eksponuojamų kitokio pobūdžio kūrinių, kurie taip pat atspindi dailininkės vidinį pasaulį.

Pasidžiaugti paroda ir palaikyti bendradarbę atėjo Kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova ir padovanojo jai žydinčių narcizų puokštę. Gėlių dovanojo artimieji ir draugai, kurie linkėjo nebelaukti dešimties metų ir vėl surengti parodą.

Birutė Morkevičienė

Kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova sveikino bendradarbę Neringą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Į Graikiją – pasaulio kultūros lopšį

Trijų dienų kelionė į Graikiją nebuvo nuobodi. Ją paįvairino neįprastas mūsų akiai kraštovaizdis: tolumoje ir šalikelėse besidriekiantys kalnai, tuneliai, raudonuojantys aguonų laukai, žydinčios akacijos ir įvairiaspalviai oleandrų krūmai. Graikijos, dar vadinamos Vakarų pasaulio kultūros lopšiu, dievai tikrai nenuskriaudė, padovanodami tokią turtingą istoriją, kuria neįmanoma nesididžiuoti, nuostabią gamtą ir net 13 676 km įspūdingos Viduržemio jūros pakrantės. Tačiau tik apie 4000 km pajūrio tenka Graikijos žemyninei daliai. Dar vienas Graikijos turtas – salos ir priglaudė likusius tūkstančius kilometrų paplūdimių, įlankėlių, lagūnų…

„Visada jauni“ – su Vydūno žodžiu…

„Didžiausias rūpestis yra tautą išlaikyti. Kad nėra tokio supratimo, matyti iš tuščio raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą, tėvynę. Tautos išlaikyti vien kalbomis negalima“, – šie Vydūno žodžiai nuskambėjo Juknaičių šventėje „Visada jauni“. Šiemet minimas Vydūno gimimo 150–metis. Ar filosofo žodžiai prarado prasmę? Parke prie Juknaičių ežerėlio puslankis suolų – su geltonais, žaliais ir raudonais balionais. Atvykusieji į šventę ir prisėdę ant suolelio, netrukus atrišo baliono raištelį ir visi vienu metu paleido į padangę Lietuvos trispalvės spalvų balionų –

Rusnės estakados statyba pradėta laišku ateities kartoms…

Šiandien, 2018 m. birželio 22 d., 11.00 val. kelio Nr. 206 Šilutė–Rusnė 6,56 kilometre buvo iškilmingai įbetonuota simbolinė Rusnės estakados statybos darbų pradžios kapsulė su laišku ateities kartoms. „Pamarys“ skelbia šio laiško turinį ir jį pasirašiusių garbingų asmenų pavardes. (Istorinių iškilmių akimirkas užfiksavo Petras Skutulas.) LAIŠKAS PAMARIO KRAŠTO ATEITIES KARTOMS Rusnė – vienintelis Lietuvos miestelis, esantis saloje Nemuno deltoje ir viena seniausių gyvenviečių, garsėjanti gamtos grožiu, paukščių įvairove, medine architektūra, senosiomis žvejų tradicijomis ir potvyniais. Didžiausia Lietuvoje Rusnės sala pelnytai

Nepažinta Italija: per Jonines vyrai valgo sraiges, moterys prausiasi šv. Jono eliksyru

  Poilsiautojų iš Lietuvos pamėgtos Italijos didybė atsiskleidžia gerokai kitaip atokiau nuo lankytinų objektų esančiuose šalies miesteliuose. Juose vyrauja paprastumas, kuklumas, minimalizmas ir verda tikras itališkas gyvenimas. Pavyzdžiui, jei šį savaitgalį lankysitės Italijos paslaptimi pramintame Abrucų regione įsikūrusioje L’Akviloje, didelė tikimybė, kad pakliūsite į Joninių, arba La notte di San Giovanni, sūkurį. Kai kur šią šventę italai vis dar švenčia pagal senąsias tradicijas. Tikisi meilės ir sveikatos Nuo seno Italai tiki, kad trumpiausią vasaros naktį galima apsisaugoti nuo ligų, blogų