Autoportretai padeda pažvelgti į save
Balandžio 5 d. Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje atidaryta šilutiškės dailininkės Neringos Matačiūtės akvarelių paroda „Autoportretai 2“.
Į parodos atidarymą susirinko nemažas būrys šilutiškių – bendradarbių, draugų ir pažįstamų, kurie su dideliu susidomėjimu apžiūrinėjo parodą. Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Aldona Norbutienė susirinkusiesiems papasakojo, kad tai yra antroji Neringos paroda Šilutės bibliotekoje. „Pirmoji grafikos darbų paroda kartu su Agne Vingyte buvo eksponuojama bibliotekoje, kai Neringa ir Agnė dar buvo gimnazistės, 2007 metais. Tad netruko prabėgti dešimt metų, ir šiandien turime naują Neringos darbų parodą“, – kalbėjo A. Norbutienė. Po to perskaitė vieną to meto lankytojų atsiliepimą: „Įspūdingi Neringos Matačiūtės darbai. Nenustok kurti ir žavėti aplinkinius tuo, ką tikrai sugebi. Ačiū už suteiktas trumpas euforijos minutes žiūrint į tavo darbus. Lauksime antrosios parodos“. Ir pasidžiaugė, kad Neringa prašymą įvykdė.
Neringa piešia nuo vaikystės. Pati mena, kai plaukdavo, kol kuo greičiau pereis mokytis į antrą klasę ir galės mokytis dailės mokykloje. Vėliau Kaune baigė taikomosios grafikos specialybę, po to – dailės terapijos studijas. Šiandien žinias puikiai pritaiko ir kasdieniniame darbe Šilutės kultūros ir pramogų centre, kur dirba scenografe, ir Šilutės psichikos sveikatos ir psichoterapijos centre. Parodos anotacijoje Neringa rašo: „Ciklą „Autoportretai“ galima traktuoti dvejopai: vidinio ir išorinio veido tyrinėjimas. Čia nagrinėju savo personas – išoriniam pasauliui skirtas kaukes ir vidinę „aš“ – savastį, kuri visada bus nežinoma“. Žvelgdama į savo piešinius, Neringa nedaugžodžiavo, kvietė apžiūrėti parodoje eksponuojamus darbus ir pabandyti patiems atsakyti į kylančius klausimus. Žinoma, ji turi mėgstamiausią savo piešinį, kuriame, atrodo, tikroji ji esanti ir su kuriuo būtų sunku atsisveikinti. „Man piešinys yra tarsi kelionė. Kai pradedu piešti, dar nežinau, kaip piešinys atrodys, kai jį užbaigsiu. Galvoju vienaip, o rezultatas būna kitoks. Akvarelė – išraiškos forma, spalva ir jausmas. Tai susiję ir su mano antrąja specialybe. Kai žmogus nemoka piešti, viskas piešinyje vaizduojama nuoširdžiau“, – kalbėjo Neringa.
Jai pritarė mokytoja Irena Arlauskienė: „Piešiniai yra labai ypatingas kalbėjimas. Tai nėra kalbėjimas žodžiais, nors juos galima išsakyti. Parodoje yra vienas paveikslas – sapnas. Iš jo galime suprasti, kad sapnai nepaprastai įdomūs“.
Paprastai ir nuoširdžiai Neringa atsakinėjo į susirinkusiųjų klausimas. Kodėl portretai, o ne peizažai? Kada pamatysime grafikos darbų parodą? Kuris kūrinys pačiai mieliausias? Ar mėgsti išsikelti sau tikslus? Kada atsiranda noras rodyti savo piešinius?
Susirinkusieji vaikščiojo nuo vieno paveikslo prie kito, žvelgė į akis, kurios, anot vieno lankytojo, kažkokios neužbaigtos, ir bandė įsižiūrėti tarsi į save. Prie portretų gražiai dera fonas, kuris kiekviename paveiksle vis kitoks – paprastas, išlietas skirtingais atspalviais, ar iš mažų detalių sulipdytas… Akį traukė ir keletas eksponuojamų kitokio pobūdžio kūrinių, kurie taip pat atspindi dailininkės vidinį pasaulį.
Pasidžiaugti paroda ir palaikyti bendradarbę atėjo Kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova ir padovanojo jai žydinčių narcizų puokštę. Gėlių dovanojo artimieji ir draugai, kurie linkėjo nebelaukti dešimties metų ir vėl surengti parodą.
Birutė Morkevičienė