Aukštumalos pažintinis takas – Lietuvos gražiausių takų dvidešimtuke
Jeigu atostogaujate ar sulaukėte svečių iš užsienio ar kitų Lietuvos vietų, anot Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, prisiminkite ir kitiems pasakykite, kad šalyje verta aplankyti net 20 pažintinių takų. Ne tik Nidoje, Klaipėdos ar Skuodo rajone, bet ir Šilutės rajone.
Trumpai apie lankytojų dėmesio vertą Šilutės rajono pažintinį taką.
Aukštumalos pažintinis takas
Ypatingoji Aukštumalos pelkė – lyg lietuviška „savana“.
Kur: Vabalų k., Šilutės r. Ilgis 2,4 km (1,2 km į vieną pusę).
Įspūdis toks, tarsi būtum kažkur savanoje, tetrūksta tik žirafų ir zebrų. Taip savo patirtį apibūdina dažnas, pirmąkart apsilankęs Aukštumalos pažintiniame take. Šis pažintinis takas, vingiuojantis Nemuno deltos regioniniu parku, laikomas vienu gražiausių takų pėstiesiems Lietuvoje. Daugiau nei 1 km ilgio medinis takas nutiestas vietoj ankstesnio, kadaise jungusio čia buvusius pelkininkų kaimus. Tako pabaigoje prie pelkinio ežerėlio yra įrengta 3 m aukščio apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria paslaptingos aukštapelkės panorama.
Atvykėliui surasti šį taką nėra sunku: jeigu automobiliu iš Šilutės važiuoji Kintų link, vingiuoto asfalto kairėje lengvai pastebėsi aikštelę automobiliui palikti, o dešinėje didelis stendas skelbia, kad čia yra Aukštumalos pažintinis takas. Iš pradžių per beržyną tiesiog gerai sumintu taku, o greitai prasideda ir medinis takas. Toks vingiuotas, vis su stendais, prie kurių verta sustoti ir pasiskaityti. Čia gausu įvairios informacijos apie Aukštumalos aukštapelkės augaliją, gyvūniją ir kt.
Keliaukime ir kvieskime kitus keliauti: kilometrai pėstute, tai ir sportas gryname ore.
Nemuno deltos regioninio parko direkcija Aukštumalos pažintinį taką pristato gerokai plačiau:
Aukštumalos pažintinis takas, kurio ilgis į abi puses yra 2400 metrų, įkurtas Aukštumalės telmologiniame draustinyje. Draustinis įsteigtas norint renatūralizuoti ir išsaugoti Aukštumalės pelkinę ekosistemą, pasižyminčią ežerokšnių kompleksais, savitomis biocenozėmis, retų ir nykstančių rūšių augalija bei gyvūnija. Šiame take lankytojai susipažins su pelke, jos formavimusi, aukštapelkei būdingais augalais bei gyvūnais.
Taką, kuris vingiuoja buvusia kūlgrinda, sudaro vienpusis 11 stotelių maršrutas su informacija. Kūlgrinda – XVIII a. palikimas, kai buvo nutiestas kelias skersai pelkės, tam kad sujungtų keletą jau neegzistuojančių pelkininkų kaimų. Juose tuo metu gyveno beveik 2000 gyventojų – pelkininkų, kurių dalis, kaip ir Bismarko kolonijos pionieriai, augino bulves bei kitas daržoves ir jas eksportavo į Rytprūsius, o kiti dirbo durpyne. Arčiau ir smulkiau su pelkininkų buitimi Jūs galite susipažinti Žalgirių pažintiniame take, kuris yra prie kelio Šilutė – Rusnė.
Aukštumalos aukštapelkėje aptiktos europinės svarbos buveinės, kurios atitinka „Natura 2000“ buveinių klasifikaciją ir kurias būtina tausoti bei išsaugoti. Tai natūralūs distrofiniai ežerai, aktyvios aukštapelkės, degradavusios aukštapelkės, plikų durpių saidrynai, pelkiniai miškai, pelkėti lapuočių miškai. Buveinėse aptikta nemažai augalų bendrijų, tarp kurių 2 įtrauktos į Lietuvos augalų bendrijų Raudonąją knygą (LRK). Aukštumalos aukštapelkėje ir apypelkio miškuose aptikta 175 aukštesniųjų augalų rūšys, iš kurių net 5 įtrauktos į LRK.
Pelkėje aptiktos 78 vabzdžių, 6 varliagyvių, 5 roplių faunos rūšys. Paukščių (veisimosi metu) stebėta 88 rūšys, iš jų 17 įtraukta į LRK. Taip pat 17 rūšių yra įtrauktos į ES Paukščių apsaugos direktyvą. Žinduolių – 26 rūšys. Į LRK įtrauktos 4 rūšys. Į ES Buveinių apsaugos direktyvos įvairius priedus įtraukta 10 rūšių.
Aukštumalos pelkė yra retai lankoma žmonių, todėl ji yra svarbi įvairių gyvūnų poilsio bei maitinimosi vieta. Pagrindinės grėsmės, kylančios Aukštumalos telmologinio draustinio ekosistemai yra pelkės eutrofikacija, kurios priežastis – intensyvi melioracija bei vykdyta durpių gavyba, sukėlusi neigiamą pelkių augalijos kaitą. Iš natūralios pelkės, kurios plotas buvo beveik 2500 ha, liko tik apie 900 ha. Ši dalis yra paskelbta telmologiniu draustiniu. O likusi… Belieka laukti, kuomet, baigus jos eksploataciją, ji pavirs ežeru.
Aukštumalos aukštapelkė, kaip ir visa Nemuno delta, jau seniai domino įvairių sričių specialistus. 1900 m. vokiečių botanikas Karlas Albertas Vėberis visapusiškai ištyrė šią aukštapelkę ir 1902 metais išleido pirmą pasaulyje pelkėtyros knygą – monografiją “Vegetation und Entstehung des Hochmoors von Augstumal”, kuri 2002 m. buvo išversta į anglų kalbą ir pakartotinai išleista pavadinimu “C.A. Weber and the Raised Bog of Augstumal” (K.A. Vėberis ir Aukštumalos aukštapelkė). Todėl Aukštumalos pelkę drąsiai galima vadinti pelkėtyros mokslo lopšiu. Apie šio lopšio, kaip gamtinio komplekso, išsaugojimą buvo galvojama jau nuo Vėberio laikų.
Pažintinis Aukštumalos aukštapelkės takas – tai reta ir unikali galimybė susipažinti su aukštapelke, sužinoti apie jai būdingus augalus bei gyvūnus, pamatyti kraštovaizdį, patirti savitą ir nepakartojamą pelkės grožį bei suprasti, kad pelkė – tai ne tik žliugsintis purvynas su bedugniais ir klastingais turistų tykančiais akivarais, bet ir vienas iš nedaugelio dar likusių prieglobsčiu itin retiems pelkių augalams ir gyvūnams.
Lankydamiesi pelkėje neužmirškite, kad joje gyvena paprastosios angys (gyvatės). Jų įkandimas turėtų neigiamų pasekmių Jūsų sveikatai. Todėl jokiu būdu nebandykite šių roplių gaudyti. Angys būna įvairiausių spalvų ir nespecialistui sunku jas atskirti nuo žalčio.