Atmintinių dienų sąraše – „Vilko vaikų“ diena

Seimas po svarstymo pritarė siūlymui gegužės pirmąjį trečiadienį minėti Pasaulinę mamų psichikos sveikatos dieną, o rugsėjo 14-ąją – „Vilko vaikų“ atminimo dieną. „Situacija yra neraminanti ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje  – maždaug kas dešimta moteris yra patyrusi depresiją po gimdymo. 66 proc. moterų, kurioms būtų galima įtarti pogimdyvinę depresiją, nėra lankęsi pas psichologą. Žiūrint komplekse – su Sveikatos apsaugos ministerijos, nevyriausybininkų atliekamais žingsniais – tokia simbolika yra svarbi. Kviečiu visus pritarti ir skirti daugiau dėmesio šiai temai“, – pritarti projektui Seimo posėdyje kvietė Seimo Laisvės frakcijos narė Ieva Pakarklytė.

Projekto aiškinamajame rašte atskleidžiama, kodėl siūloma aktualizuoti „Vilko vaikų“ atminimą: „Vilko vaikai“ arba Lietuvos atminties kultūroje geriau atpažįstami kaip vokietukai, tai nepilnamečiai vaikai, kurie Antrojo pasaulinio karo pabaigos ar pokario metais dėl bado pėsčiomis, vežimais ir prekiniais traukiniais pasiekė sovietų okupuotą Lietuvą ieškant maisto ir prieglobsčio. Skaičiuojama, kad Rytprūsių krašto vokiečių vaikų sovietų Lietuvoje galėjo būti apie 6000-8000. „Vilko vaikų“ atminimas bus prasmingas edukacijos srityje, atskleidžiant šių asmenų ir jų ainių patirtis. Taip pat nauja atmintina diena prisidės prie kultūrinių ryšių su Vokietijos Federacine Respublika stiprinimo, bendrų tarptautinių mokslinių ir kultūrinių veiklų organizavimo.“

Saulė Eglė Trembo

Paroda „Vilko vaikai“

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejus parengė parodą „Vilko vaikai“: duonos keliu iš Rytų Prūsijos į Lietuvą 1945-1948“. Joje atsispindi skaudus vadinamųjų „Vilko vaikų“ – mažamečių Antrojo pasaulinio karo ir pokario aukų – likimas.

Iš istorijos

Tebevykstant Antrajam pasauliniam karui, 1943 m. lapkričio 28-gruodžio 1 d. Teherane (Iranas) vyko antihitlerinės koalicijos šalių – Sovietų Sąjungos (SSRS), Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų – vadovų konferencija. Joje dalyvavo šių šalių lyderiai Josifas Stalinas, Vinstonas Čerčilis ir Franklinas Ruzveltas, šių šalių diplomatijos ir karinių štabų vadovai. Konferencijos metu J. Stalinas pasiūlė Rytų Prūsijos padalijimo principą: Klaipėda ir Karaliaučius atitenka SSRS, pietinė krašto dalis – Lenkijai. Iš esmės šis principas buvo įgyvendintas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Tačiau tik oficialiuose dokumentuose šios teritorijos padalijimas atrodė kaip paprastas formalumas. Kelias to link buvo paženklintas šimtų tūkstančių civilių gyventojų žūtimis.

1944 m. spalio 16 d. Raudonosios armijos 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenė įsiveržė į Rytų Prūsiją. Pergalingą žygį lydėjo šimtatūkstantiniais tiražais spausdinamas ir platinamas sovietų propagandininko rašytojo Iljos Erenburgo, kuris tuomet tarnavo 3-iojo Baltarusijos fronto kariuomenės štabe, raginimas: „Nėra nieko, kas vokiečiuos būtų be kaltės – nei tarp gyvųjų, nei tarp mirusiųjų. Raudonarmiečiai, šventai vykdykite draugo Stalino nurodymą ir sumindžiokite fašistinį žvėrį jo urve. Sulaužykite germaniškųjų moterų rasinį pasididžiavimą. Pasiimkite jas sau kaip savo teisėtą grobį. Žudykite, narsieji raudonarmiečiai!“ Tai dar labiau kurstė žvėriškus sovietinių karių instinktus. Sovietinėje propagandoje Karaliaučius ir visa Rytų Prūsija buvo vaizduojama kaip vokiečių militarizmo tvirtovė, kurią sunaikinus bus atkeršyta priešui už jo padarytus nusikaltimus.

„Vilko vaikais“ dabar vadinami tuo metu trejų-šešiolikos metų buvę Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1945-1948 m. kartu su vienu iš tėvų (dažniausiai su mama, nes tėvas buvo žuvęs fronte arba patekęs į nelaisvę), svetimu suaugusiu žmogumi ar patys vieni (likę visiški našlaičiai) pasiekė Lietuvos miestus ir kaimus. Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė, kaip į namus įsiveržę sovietų kariai prievartauja ir žudo jų seneles, motinas ir seseris, niokoja namus ir viską, kas šiems vaikams brangu. Regėjo sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, gatvėse gulinčius lavonus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir dvėselieną. Dėl maisto gabalėlio jie galėjo nueiti dešimtis kilometrų ir be gailesčio kovoti tarpusavyje. Badas ir baimė buvo jų vaikystės palydovai.

Į Lietuvą jie atkeliaudavo pėsti ar prekiniais traukiniais. Nepaisydami metų laiko ir oro sąlygų, sėdėdavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant buferių ar tambūruose. Geležinkelio milicija pagavusi vaikus sumušdavo, o krovininius traukinius lydėję kareiviai juos be gailesčio išmesdavo iš vagonų. Ne vienas išmestas vaikas žuvo ir liko gulėti pakelės griovyje. Beveik visuose prie geležinkelio linijos Karaliaučius (vok. Königsberg)-Kybartai-Kaunas-Vilnius esančiuose Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Kita kryptis – Jurbarko, Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Šiaulių ir Biržų rajonų kaimai. Kartais vokiečių kilmės vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuvių ūkininkai, prekiaudavę buvusios Rytų Prūsijos turguose. Jiems vaikus pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos ar giminaičiai. Kartais visai svetimos moterys našlaičius paimdavo elgetauti į Lietuvą, tikėdamosi, kad kas nors jų pasigailės.

Ne visi šie vaikai pasiliko Lietuvoje: vieni nuvažiavo į Latviją, kiti nusigavo net į Estiją, treti atsidūrė Baltarusijoje ir Ukrainoje. Išsekę, apiplyšę ir utėlėti jie eidavo nuo vienos sodybos prie kitos, prašydami duonos ir nakvynės. Ar pokario Lietuvoje jiems buvo saugu? Ne. Jie buvo lengvas grobis prievartautojams ir žudikams, nes už vokiečių vaikų dingimą, priverstinį elgetavimą ar netgi nužudymą niekas nesijautė atsakingas. Sąlyginai laimingi buvo tie, kuriems pasisekdavo prisiglausti pas vietos gyventojus.

Kaimuose atsirasdavo žmonių, kurie apsiimdavo globoti benamius našlaičius (išimtiniais atvejais – ir visus vienos šeimos vaikus), bet tokie vaikai tapdavo pigia darbo jėga valstiečių ūkiuose. Įdarbintų vaikų broliai ar seserys būdavo išsiunčiami pas priglaudusių asmenų gimines į kitus kaimus arba turėdavo patys pasirūpinti savimi. Ne kartą, pasibaigus sezoniniams darbams, našlaičiai būdavo pavaromi šalin (dažniausiai artėjant žiemai).

Lietuvoje, kuri tuo metu jau buvo okupuota Sovietų Sąjungos, vyko organizuotas ginkluotasis pasipriešinimas. Jis truko nuo 1944 iki 1953 m. Į miškus pasitraukė ir į partizanų gretas įstojo daugiau kaip 50 tūkst. kovotojų už Lietuvos laisvę. Šios kovos rėmėjai ir jų artimieji buvo persekiojami, bauginami, suimami, kalinami, išvežami į lagerius ar tremiami į atšiaurius Sovietų Sąjungos regionus. Represijos grėsė ir šeimoms, priglaudusioms vokiečių tautybės vaikus. Vietiniai sovietų aktyvistai ar stribai retkarčiais kaimuose pradėdavo ieškoti užsilikusių „fašistų išperų“. Kaimuose, kur gyventojai vieni kitus pažinojo, buvo nelengva ilgą laiką slėpti svetimą vaiką nesukeliant įtarimo. Daug kas priklausė nuo kaimynų. Nuo pasitikėjimo iki išdavystės buvo tik vienas žingsnis. Nepaisant to, keliems šimtams vokiečių kilmės vaikų pavyko gauti prieglobstį.

Dažniausiai saugumo sumetimais lietuvių šeimos stengėsi, kad priglausti vaikai kuo greičiau išmoktų kalbėti lietuviškai. Netrukus netgi neilgai atskirai gyvenę broliai ir seserys galėjo susikalbėti tik lietuvių kalba. Mokėti lietuvių kalbą reikėjo ir norint eiti į mokyklą, tik globėjams šių vaikų išsimokslinimas nelabai rūpėjo. Turėjo pakakti pradinio išsilavinimo. Tik išimtiniais atvejais pavieniai vaikai siekė aukštojo mokslo ir įgijo specialybę.

Dalį šių vaikų lietuviai perkrikštijo ir įsivaikino, suteikdami jiems savo šeimos pavardę ir parinkdami lietuvišką vardą. Vyresni vaikai paprastai stengėsi išvengti įvaikinimo, vis dar tikėdamiesi susirasti savo artimuosius ar giminaičius. Laikas parodė, kad dėl vardo ir pavardės pakeitimo daugelis giminaičių bergždžiai stengėsi surasti įvaikintus vaikus per Raudonojo Kryžiaus ar kitas tarptautines organizacijas – nė vienas artimųjų ieškomas „vilko vaikas“ taip ir nesusitiko su savo artimaisiais.

Kiek tokių „vilko vaikų“ atsidūrė Lietuvoje? Keli tūkstančiai. Tačiau tikslios statistikos iki šiol nėra. Ir negali būti, nes šie klajojantys vaikai buvo neregistruojami. Dauguma jų pasą gavo jau sulaukę pilnametystės ar dar vėliau. Gavę Sovietų Sąjungos piliečio pasą išgalvotu vardu ir pavarde, šie jauni žmonės turėjo susikurti savo antrąją tapatybę ir perprasti lietuviškąjį identitetą. Jie nežinojo, ar kada nors galės sugrįžti prie savo vokiškų šaknų.

1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, šiems žmonėms atsirado galimybė pradėti domėtis savo šaknimis ir galbūt ieškoti artimųjų. 1991 m. Lietuvoje gyvenantys vokiečių kilmės vaikai susibūrė į bendriją „Edelweiss“. 1991 m. rugsėjo 14 d. Klaipėdoje įvyko pirmasis susirinkimas. 1991 m. bendrijoje buvo įregistruoti 58 tokio vaiko dalią patyrę Rytų Prūsijos vaikai. 1993 m. bendrija pavadinta „Edelweiss-Wolfskinder“. 1997 m. bendrija vienijo 219 narių, 2000 m. – 260, 2009 m. – 114, 2015 m. – 63.

1997 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 m. okupacijų, teisinio statuso įstatymas. Remiantis šiuo įstatymu, buvusiems nepilnamečiams vaikams, kurie per Antrąjį pasaulinį karą ar vėliau be tėvų pasitraukė iš Vokietijos Rytų Prūsijos krašto karo veiksmų zonos į Lietuvos teritoriją ir šiuo metu yra Lietuvos Respublikos piliečiai, pripažįstamas nuo okupacijų nukentėjusio asmens – buvusio beglobio vaiko – teisinis statusas.

Parodą sudaro 22 pastatomi mobilūs stendai ir 10 mobilių monitorių. Stenduose pateikiama istorinė įvykių Rytų Prūsijoje apžvalga, paremta tokio vaiko dalią patyrusio dvidešimt vieno asmens autentiška istorija, iliustruota šeimų fotografijomis ir dokumentais, vaikų kelionės iš suniokotos Rytų Prūsijos į Lietuvą ir klajonių po skirtingas Lietuvos vietoves žemėlapiai. Monitoriuose rodoma dvylika filmuotų autentiškų liudijimų lietuvių ir vokiečių kalbomis (su subtitrais).

Parodoje panaudota medžiaga iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų, Šilutės Hugo Šojaus muziejų rinkinių, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo, Vokietijos Federalinio archyvo, Rytprūsių kraštiečių draugijos, Rytų Prūsijos vaizdų archyvo ir privačių „vilko vaiko“ dalią patyrusių asmenų šeimų archyvų.

Lietuvos gyventojų genocido 
ir rezistencijos tyrimų centro inf.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Rekomenduojami video

Visi naujausi straipsniai

Vyriausybės taupymo lakštų išplatinta už 2,5 mln. eurų

Vyriausybės_taupymo_lakštai

Pirmadienį baigėsi Vyriausybės taupymo lakštų (VTL) vienuoliktos emisijos platinimas – gyventojai įsigijo VTL už 2,5 mln. eurų, sudaryti 282 sandoriai. Už šią naują vienerių metų trukmės VTL emisiją gyventojams bus mokama 3,1 proc. metinių palūkanų. Pernai atnaujinus VTL platinimą, per vienuolika emisijų gyventojai viso įsigijo VTL už 203,9 mln. eurų. Vienuoliktos emisijos VTL gyventojai galėjo įsigyti birželio 3-17 d. Ši emisija bus išperkama 2025 m. birželio 18 d. VTL platinami per Finansų ministerijos atrinktus platintojus – „Swedbank“ ir SEB bankus.

Joninių ilgąjį savaitgalį policija neleis atsipalaiduoti

Tradicinė Rasos ir Joninių šventė būriais sutraukia pramogautojus. Visoje šalyje suintensyvėja eismas, miestuose, miesteliuose ir keliuose susidaro spūstys. Jau nuo pirmadienio policijos pareigūnai ruošiasi ilgajam savaitgaliui – stiprina patruliavimą. Birželio 21-ąją, penktadienį, bus vykdoma specialioji 24 valandų kontrolė. Nuo pirmadienio, birželio 17 dienos, policijos pareigūnai pradėjo vykdyti net dešimt dienų truksiančią sustiprintą vairuotojų blaivumo ir apsvaigimo nuo narkotinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir greičio kontrolę, daug atidžiau stebės eismo dalyvius ir sieks išaiškinti šiurkščius ir pavojų saugiam eismui keliančius

„Regitra“ paskelbė naują numerio ženklų seriją – patinkantį derinį ras ne tik „Matricos“ gerbėjai

Galima tikėti skaičių ar raidžių magija, galima netikėti, tačiau artimą, asmeninę ar simbolinę reikšmę turinčios ženklų kombinacijos kasdienybę truputį pagyvina ir netgi palengvina. Pavyzdžiui, ne eilės tvarka parinktus, o paties išsirinktus automobilio valstybinio numerio ženklus lengviau įsiminti. Tuo tarpu įmonėms, paženklinusioms visas turimas transporto priemones vienodų raidžių ar skaičių registracijos numerio deriniais, tampa paprasčiau administruoti autoparką. Birželio 18 d. „Regitra“ paskelbė 50 naujų numerio derinių automobiliams iš „N“ raidės, o elektromobilių ženklinimui bus išleista visiškai nauja serija EC. Taip pat

Skoniai iš Mažosios Lietuvos: nacionalinis kultūros kelias „Vėtrungių kelias“ kviečia ragauti kafijos

Birželio 21-28 dienomis etnografiniame Mažosios Lietuvos regione pasklis kafijos aromatas! Nacionalinis kultūros kelias „Vėtrungių kelias“ ir kultūrinio paveldo arbatos ir kavos gamintojai „Dvaro kavos“ kviečia į „Vėtrungių ir kafijos dienas“. Visame Mažosios Lietuvos regione gyventojai ir keliautojai turės galimybę pasivaišinti autentišku lietuvininkų kulinarinio paveldo gėrimu, kuris gaminamas iš vietinių žaliavų (gilių, miežių, morkų, cikorijos) ir gardinamas pienu. Progų minėti Vėtrungių ir kafijos dienas 2024-aisiais yra net dvi! Pirmoji – 180-asis vėtrungių gimtadienis. 1844 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas valdžios

Taip pat skaitykite