Ar Šilutės kapinėse reikalingas kolumbariumas?

Jau į spalio pabaigą Šilutės miesto dvejose kapinėse žmonės tvarkė artimųjų kapus. Ypač daug žmonių su gėlėmis, žvakelėmis čia traukė artėjant Vėlinėms, Mirusiųjų pagerbimo dienai. Kaip puošti kapavietes? Ar gyvas gėles keisti dirbtinėmis, ar kapą apstatyti dešimtimis žvakučių?

Šilutėje kalbinti gėlių ir krepšelių pardavėjai, šiaip sutikti miestelėnai norėtų pokyčių kapinėse.

Eina garbaus amžiaus močiutė iš Šilutės turgaus, abiejose rankose nešdama į maišelius sudėtas dvi žydinčias geltonžiedes chrizantemas. Lynoja, vėjas. „Nešiu pasodinti į kapus“, – gal 70 metų perkopusi močiutė dar kelis šimtus metrų taip keliaus iki savo buto, lips laiptais į ketvirtą aukštą, o šiek tiek atgavusi jėgas pėstute kulniuos į Šilutės kapines.

„Mano žmogus ten atgulė. Vaikai, anūkai – visi užsieniuose. Kas jam gėlę pasodins? Tik aš…“ – sakė sukdamasi nuo vėjo šuorų. Pasidomėjus, kodėl pirko gyvas gėles, kai visur aplinkui prikrauta gražių dirbtinėmis gėlėmis išpuoštų su eglišakėmis supintų krepšelių, ji atsakė, kad gyva gėlė kaip gyvas prisiminimas, o kainos visų panašios – tai 3 ar 5, net 10, 15 eurų prašo už tą dirbtinį. Kai kur gyvos chrizantemos net pigiau atsieina.

„O jau koks jų grožis… Man tai geltonos prie širdies, baltų, rausvų, kitokių yra ir su dideliais žiedais, ir smulkiais. Ilgai rinkausi, sulyti spėjau“, – pašnekovei pritilus, radau progą paklausti, ką mananti apie mirusiųjų palaikų deginimą, kai artimieji parsiveža pelenus urnoje, net ir į žemę nebekasa. Tam skirti kolumbariumai, kur sudeda urnelę ir uždengia plokšte su pavarde bei gyvenimo datomis. „Štai ką pasakysiu. Per amžius laidojo į duobę. Kapas lieka, gėlę turi kur pasodinti. Dabar jau tokios mados atėjo… Jau ne, man apie tai nė nekalbėkite. Degintų? Net šiurpas ima. Nei kitam to linkėčiau, nei pati norėčiau“, – ir nuėjo net neatsisveikinusi.

Ko tik nebūna

Žinomas Šilutės krašto mokytojas Algirdas Navickas su žmona Birute artimųjų kapus lanko Tytuvėnuose ir Šilutėje. „Visko daug prikrauta, į tas dirbtines gėles negaliu žiūrėti“, – sakė Birutė, o jos vyras pridūrė, kad dėmesys yra gyva gėlė, užtenka ir vienos. Tėvų, senelių ir kitus kapus jie papuošė pasodinę po vieną gėlę, padėjo žvakučių.

Priminus, kad Šilutės dvejos kapinės jau užima beveik 12 hektarų, naujosiose (8,6 ha) vietos laidoti beliko gal porai metų, tad teks jas plėsti vėl imant gretimo miško. Gal reikėtų statyti kolumbariumą? „Seniai reikėjo. Tikrai ir labai reikia“, – pašnekovai ištarė vienu balsu. Jų nuomone, ir vietos esą, kapinėse tiek gražios erdvės, kai medžiai iškirsti.

Tačiau A. Navickas įsitikinęs, jog reikia paisyti velionio paskutinės valios ir laidoti taip, kaip jis pats pageidavo. Tekę būti laidotuvėse, kai dar gyvas žmogus buvo viską surikiavęs ir pasiruošęs iškeliauti Amžinybėn. „Tiek šilumos. Be raudų, pompastikos“, – prisiminė A. Navickas, o Birutė pridūrė, kad sunku būti laidotuvėse, kai velionį karste glosto, bučiuoja… „O kitas priėjęs apžiūri, koks kostiumas, ar batai nauji…“ – prisiminė A. Navickas ir ne pačias geriausias laidotuvių akimirkas.

Atėjo į madą kapą plokštėmis užkloti. „Kad neprisikeltų…“ – liūdnai tarė A. Navickas, netrukus pridūręs, jog dabar, kai daug žmonių išvažiavę į užsienį, retai gali kapus aplankyti, prižiūrėti, gal ir gerai, kad piktžolynai neužželia. Šilutiškiai svarstė, kad nebe retenybė, kai iš giminės belieka vienas žmogus. Kas po jo mirties tais kapais besirūpins?

Dėl paminklų, deja, į protą dar neateita. Dideli, brangūs. Yra ir ne vieną dešimtį tūkstančių kainuojančių, yra ir pigesnių. Galima rinktis. Esą Vilniuje teko matyti stiklinių paminklų su įvairiais raštais…

„Turėtų būti nustatyta vienoda tvarka visiems“, – sakė šilutiškiai, sutikdami, kad laidotuvės, paminklas, kapo puošimas yra gyvųjų rungtynės, kas brangiau, daugiau, išskirtiniau už kitus…

Pasiūla – didelė

Dirbtinių gėlių ir eglišakių krepšelius laisvalaikiu daranti ir Šilutėje juos pardavinėjanti Irma sakė, kad kainos svyruoja nuo 3 iki 15 eurų. Perka. Ir jaunesni žmonės, o viena vyresnio amžiaus moteris net tris nupirkusi. „Pagal piniginę… Dėl kainos nesipiktina. Mano krepšeliai su tikromis eglišakėmis, ne vien dirbtinės gėlės. Gyvos gėlės po šalnų nuvysta, o šis krepšelis ilgai bus gražus“, – sakė moteris, taip pat pritarianti, kad kapinės Lietuvoje vis plečiamos, labai tiktų statyti kolumbariumus. „Aš esu už tai, kad vietą taupytume. Iš Tytuvėnų atvykau, ten likęs senelės kapas. Tik tiek…“ – sakė 35 metų moteris, kuri mano, kad laimingi yra tie, kurie turi sveikatos.

Įvairių spalvų ir smuklių bei stambių žiedų chrizantemas pardavinėjantis vyras nustebino kainomis – nuo pusantro euro ir daugiau. „Patys auginame, nepardavinėjame iš kitų nupirktų, todėl ir kaina tokia. Galima rinktis. Va tik 3 eurai, jeigu 4 žiedai – 3,5 euro. Esu iš Tauragės rajono. Tai mūsų šeimos verslas“, – sakė Saulius, kurio nuomone, iki kolumbariumų dar nepriaugome.

„Gal ir būtų geriau, nes daug žmonių išvažiavę iš Lietuvos, palaikus parveža kremuotus urnose. Nelieka kam ir kapus prižiūrėti. Turiu tokių pažįstamų. Tos plokštės ant kapų, manau, slaviškos tradicijos. Turiu tėvų kapus, uošvių. Mes visada sodiname tik gyvas gėles. Dvi, keturias“, – pasakojo Saulius.

Šilutiškė Eugenija pardavinėjo trijų spalvų chrizantemas, pasodintas viename indelyje. Tokius daigelius pirkusi, pati užauginusi. Vazonėlis kainuoja 3, 4, 5 eurai. Gyvena Traksėdžiuose, sode ir augina įvairias gėles: begonijas, surfinijas ir kt. Pavasarį turi našlaičių, jų irgi žmonės perka kapams puošti. Jos padarytų krepšelių su dirbtinėmis gėlėmis kainos – 8, 10 eurų.

„Apie kolumbariumą nieko negaliu pasakyti, nes yra kapinėse palaidoti mūsų tėvai, ir mūsų vieta bus ten. Kai iš užsienio parsiveža artimųjų palaikus urnose, gal įkasa kapuose šalia savo artimųjų. Daug kas ir dabar taip daro. Būna kaip ir šeimos kapas. Turiu tris kapus. Puošiu savo užaugintomis gyvomis gėlėmis“, – pasakojo šilutiškė.

Įvairių spalvų viržių vazonėliai – irgi kapų gėlės. Anot juos pardavinėjusios moters, labiau renkasi baltus.

Jolanta iš Žemaičių Naumiesčio pasakojo, kad augina ne tik gėlių, bet ir daržovių. Pati taip pat  puoš kelis kapus, tačiau tik gyvomis gėlėmis. Jas ir daržoves auginti – sunkus verslas, pajamos ne tokios, kokių norėtųsi, o darbo tenka įdėti daug.

Gražių chrizantemų Šilutėje pardavinėjo ir iš gėlininkystės bei daržininkystės ūkio Žalpių kaime atvykęs Arūnas. Vera priminti, kad Linos ir Arūno Šedžių ūkis šiemet Šilutės rajono „Metų ūkio“ konkurse laimėjo trečiąją vietą. Jų gėlių kainos – kuklios: 2, 4 eurai už vieną baltažiedę chrizantemą. Šilutėje vėjuotą ir lietingą dieną prekyba buvo vangi, tačiau nemažai žmonių gėlių atvažiuoja į jų sodybą. Pasak Arūno, pardavinės ir prie kapinių. Ten nuperka daug, patogu, nei nešti toli, nei vežti. Šiemet vien chrizantemų užauginę apie pusę tūkstančio kelmelių.

Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija. II dalis

Šilutės etnografinio muziejaus įkūrimas Po H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą ir jame įkurtą muziejų paveldėjo anūkas Verneris Šojus. Priartėjus karo frontui, 1944 m. rudenį jis su šeima pasitraukė į Vakarus, palikęs dvarą likimo valiai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m. spalio 9 d.) Šilutę užėmę Raudonosios armijos daliniai apsistojo dvare, daugelis muziejaus eksponatų dingo arba buvo sunaudoti „karo reikmėms“. Frontui pasitraukus, Šilutės vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas klaipėdiškis Horstas Toleikis. Jis 1945 m. vasario 19 d. pavedė savo pusbroliui

Kokia Lietuvos investicija – „kiečiausia“?

Sausio 11 d. Šilutėje lankėsi žemės ūkio ministras Giedrius Surplys. Į susitikimą Savivaldybėje susirinko daug ūkininkų, žemės ūkio įmonių bei su žemės ūkio veikla susijusių įstaigų, organizacijų atstovų. Svečio palydoje taip pat buvo dešimtys ministerijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistų, Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų. Anot Šilutės r. savivaldybės mero Vytauto Laurinaičio, tiek žmonių į susitikimą su ministru anksčiau nėra buvę susirinkę, net kai švietimo ir mokslo ministrė buvo atvykusi. „Žemės ūkis lenkia…“ – apibendrino meras. Kalbą ministras G. Surplys pradėjo

Padėkos vakaras Švėkšnoje

Švėkšnoje tapo įprasta, kad naujų metų pradžioje seniūnas Alfonsas Šeputis sukviečia aktyvius ir geradariškais darbais garsius švėkšniškius bei jų draugus į Padėkos vakarą. Sausio 11-osios vakare į tokią šventę Tradicinių amatų centre sugužėjo pilnutėlė salė žmonių. Atvyko Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis, kraštietis Aldas Kliukas, kurio vadovaujama UAB „Pamario restauratorius“ atkuria Švėkšnos žydų sinagogą, baisoka išvaizda ilgai žmones gąsdinusį pastatą. Suplanuota tvarkyti pastato perdangą, stogą, restauruoti mūro sienas, atkurti autentišką fasadą, langus, duris, lauko

„Tegul Sausio 13-osios aukos mums primena…“

Šiemet sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – išpuolė sekmadienį. Šią valstybinę šventę būrys šilutiškių paminėjo Šventojo Kryžiaus katalikų bažnyčioje. Šventės proga centrinėje miesto gatvėje trispalvės kažkodėl neplazdėjo… Šv. Mišių pradžioje klebonas kanauninkas Remigijus Saunorius pranešė, kad ši diena yra Kristaus krikšto šventė. Simboliška, kad kartu pagerbiami ir Lietuvos laisvės gynėjai: „1991 metų sausio 13-ąją mūsų broliai ir seserys buvo pakrikštyti kraujo krikštu, kada apsisprendė nusimesti nelaisvės grandines…“ Kartu su klebonu šv. Mišias aukojo šios bažnyčios vikaras Viktoras Daugėla. Po