„Niekas tiek nepasitarnavo žmogui, niekas neiškėlė taip aukštai jo dvasios ir niekas tiek nekentėjo kartu su žmogumi kaip knyga. Prieš ją nublanksta visi pasaulio stebuklai, ji – visų mokslo ir technikos laimėjimų lopšys, visų mūsų dvasinių galių motina“.
Justinas Marcinkevičius

Prisimindami ką tik praėjusias šventes ir visoje Lietuvoje išgarsintą akciją „Padovanok knygą bibliotekai“, diskusijų klube nutarėme pakalbėti apie knygą. Kas yra knyga? Kokia jos reikšmė šiandien ir kokia galima ateitis? Diskusijoje dalyvavo klubo nariai Tatjana Frišmantienė, Marijus Budraitis, Jonas Jaunius, Edvardas Jurjonas ir Petras Skutulas.

Jonas:
– Pokalbį noriu pradėti nuo tokios keistos minties: rinkdamas medžiagą šiandienos diskusijai pagalvojau, kad knyga yra unikalus daiktas, lyginant su kitais žmogaus naudojamais daiktais. Nes knyga gali būti apie viską, taip pat ir apie save. Viena iš tokių – Genovaitės Raguotienės „Žodžiai apie knygą“, kurią vėliau pacituosiu.
Ką vadiname knyga? Įvairių laikų žinynai ar enciklopedijos pateikia tokius apibūdinimus, kas tai yra knyga:
– tai susiūti lapai su išspausdintu tekstu;
– tai neperiodinis leidinys, kurio apimtis didesnė negu trys spaudos lankai arba turintis ne mažiau kaip 48 puslapius;
– kartais knyga vadinamas pats spausdintas ar parašytas tekstas.
Tačiau universaliausias atrodo toks apibūdinimas: knyga tai įvairaus pavidalo priemonė, kurioje grafiniais ženklais (raidėmis ar kt.) pateikiama tam tikra semantinė informacija.
Šis apibūdinimas atitinka tai, ką mums patvirtina istorija: žmonės ant akmens, molio, žievės, odos rašė labai seniai ir įvairiais būdais. Senovės Egipte naudojo papirusą (iš čia angliškas žodis paper ir lietuviškas popierius). Akivaizdu, kad informacijai užrašyti buvo naudojamos medžiagos ir priemonės, kurios atitiko to istorinio laikotarpio technologinį išsivystymą. Bet tai buvo brangios arba nepatogios naudoti medžiagos.
Kai Kinijoje apie 140 m. pr. m. erą buvo išrastas popieriaus gamybos iš augalinės žaliavos būdas, jis buvo santykinai pigus ir popierius išplito. Prasidėjo rašytinės knygos laikas. 1450 m. išradus knygų spausdinimą popieriaus paklausa padidėjo, fabrikų skaičius Europoje per 50 metų išaugo 6 kartus. Šiuo metu popierius gaminamas tik iš medienos ir tam iškertami dideli miškų plotai Žemėje.
Ar tai reiškia, kad mums įprasta popierinė knyga – laikinas dalykas, nes ją gali pakeisti kitokio pavidalo knyga?
Juk nebėra akmeninių ar medžio lentelių knygų. Būtent didėjantis popieriaus poreikis ir medienos brangimas skatina naudoti ne popierines knygas, juo labiau, kad mikrofilmai, fotojuostos ar kt. priemonės jau seniai naudojami informacijos saugojimui ir platinimui.
Mes šiandien įprastai knyga vadiname iš popieriaus padarytą daiktą, kuriame kažkas atspausdinta, nelabai skirstydami pagal tai, kokia informacija ten pateikiama. Mums knyga yra ir grožinis kūrinys, ir mokymui skirtas vadovėlis, ir tam tikros rūšies dokumentų, pvz., įstatymų, rinkinys. Tuo tarpu išlikę lotyniški žodžiai rodo, kad senovėje ir viduramžiais buvo naudojami skirtingi terminai. Pvz., sąskaitų knyga vadinta tabula; codex – tai knyga kaip rinkinys, kur kažkas suregistruota, įtraukta (mokesčiai, įstatymų sąvadas ar pan.).
Romėnų laikų liber – tai knyga kaip kūrinys, kai parašoma, sukuriama kažkas naujo. G. Raguotienė savo knygoje rašo: „Viduramžiais lotynų liber ir libere turėjo tris prasmes. Jos išreiškusios svarbiausias knygos ypatybes – perduoti, įvertinti, išlaisvinti. Perduoti pažinimą, žadinti mąstymą, išlaisvinti protą iš jį kaustančių varžtų. Čia – knygos galybė ir vaidmuo.“ (p. 94).
Kol knygas kalė akmenyje ar rašė ant odos, tai buvo sunkus darbas ir mažai tikėtina, kad tokiu būdu buvo užrašomi romanai ar meilės eilėraščiai mylimajai (nors negalime tvirtinti, kad niekas jų nekūrė). Tikėtina, kad daugiausiai tai buvo codex tipo knygos, kuriose buvo surašomi įstatymai ar mokestinių skolų sąrašai. Tačiau panašu, kad pradėjus rašyti ant popieriaus, liber tipo knygos išplito, jos buvo vertinamos, ką rodo ir tuo metu atsiradę lotyniški posakiai: Libri – amici, libri – magistri (knygos – draugai, knygos – mokytojai); Littera scripta manet (parašyta raidė išlieka); Litterae non erubescunt (Raštas neraudonuoja; ir kaip čia neprisiminti lietuviško pasakymo “popierius iškenčia viską”).

Klubo viešnia Žaneta Jokužytė, F. Bajoraičio viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė: – Pirmiausia džiausiuosi, kad Jūs iš viso kalbate apie knygą, nes dabar ir skaitančių nėra daug, o čia dar radote laiko diskusijai…
Kai kalbama apie šiuolaikines informacijos pateikimo priemones, tai visi pripažįsta, kad internete yra labai daug nevertingos ir netikslios informacijos. Ko gero, tai būtų esminis psichologinis skirtumas tarp interneto ir knygų, kuriomis dar pasitikima. Tačiau pastaruoju metu daugėja komercinių knygų, kurių vertė būna abejotina. O kaip išmokyti skaitytoją, ypač jaunimą, kad gebėtų pasirinkti toje autorių ir knygų gausybėje? Nes leidėjai dėl reklamos uždeda kokį „aukso fondo“ ženkliuką ar parašo įspūdingą anotaciją, o turinys nėra to vertas.
Buvo paminėtos elektroninės knygos. Šilutės biblioteka jų turi, jos vadinasi elektroninės skaityklės. Vienoje skaityklėje telpa gal 100 mums įprastų knygų. Leidėjas jau būna įrašęs kūrinius, esant poreikiui, biblioteka gali parsisiųsti naujų ir papildyti jas. Tačiau kol kas dar niekas nėra jų prašęs ar ieškojęs skaitymui. Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka ne tik gauna naujai leistas skaitykles – knygas. Ten yra atskiras fondas elektroninių knygų, kur kaupiamos seniau leistų knygų kopijos (skenuojama ir įrašoma), tačiau tai pagrinde klasika, savo vertę jau rodę kūriniai. Be abejo, internete plinta ir nelegalios knygų kopijos.
Nuolatiniai skaitytojai dažniausiai atėję ieško naujausių kūrinių, populiarių reklamuojamų serijų ir jų laukia.

Edvardas:
– Kas lemia šiuolaikinio žmogaus nutolimą nuo knygos?
Manau, kad tai vyksta dėl vienos aiškios priežasties: žmogaus sumaterialėjimas. Tai technologijų plitimas ir mūsų gyvenimo ritmas. Kai vaikomasi turto, pripažinimo, tai knyga pamirštama. Tai nėra teisinga, ir jeigu mes atsigręžtume į knygą, tikrai turėtume naudos, nes tada labiau sektųsi dvasinis gyvenimas, o kartu ir visa kita.
Prisipažinsiu, kad paskutinius kelis metus neskaičiau grožinių knygų, bet man dėl studijų reikėjo perskaityti daug programinių. Dabar tikiuosi vėl prisiminti skaitymo malonumą, ir pirmiausia planuoju trečią kartą paskaityti „Voldenas, arba gyvenimas miške“.
Jaunimas skaito mažiau negu mes, bet ar mokykla nesugeba to įskiepyti, ar dar kokios priežastys, negalėčiau tvirtai pasakyti. Manau, kad literatūra, kuri būna nurodoma kaip privaloma perskaityti, ne kiekvienam gali patikti, o tai tik atgraso nuo skaitymo.
Kodėl reikia skaityti? Tam, kad galėtume vertinti savo ir kitų jausmus bei emocijas, o ne tik materialinius poreikius, kad žmogus suvoktų savo vietą pasaulyje. Nes geras kūrinys – tai lyg šaltinis, iš kurio gali gerti ir gerti.
Noriu paminėti, kad bendruomenė „Želvesys“ planuoja sukaupti biblioteką, renka iš žmonių nenaudojamas knygas. Tikimės, kad knyga išliks ir esamu pavidalu, nors kartu bus ir naujos.

Tatjana:
Man knyga yra tai, ką gali paimti ir pačiupinėti. Mano vaikai knygas skaito, tačiau rimtai susidomėjo tik studentaudami. Pritariu Edvardui, kad privaloma literatūra nėra pats geriausias būdas ugdyti domėjimąsi knyga, nes kaip gali būti įdomu 14 ar 15 metu mokiniui per vasarą skaityti L. Tolstojaus romaną „Ana Karenina“? Ar gali jis pilnai suvokti tuos dvasinius dalykus, aprašomas emocijas ir kitą? Todėl nepajaučia knygos, neįdomu, ir nepradeda skaityti.
Aš stengiuosi skaityti originalo kalba. Lietuviškai skaitau nedaug, net nesuvokiu, kaip galima skaityti ne rusų kalba Puškino ar Lermontovo kūrybą.
Gera knyga visada pas žmogų bus po ranka. Pas mane ant stalo yra senų klasiškų receptų knyga, kur viskas paprastai, be jokių prašmatnumų parašyta. Gera knyga turi įtakos. Pavyzdžiui, atidarydama savo pirmą parduotuvę, kur prekiavome kvepalais, pavadinau ją „Fler“, romano „Forsaitų saga“ herojės Fleur vardu, nes prancūziškai tai reiškia „aromatas“…

Marius:
– Man patiko, kai Jonas knygą palygino su kirviu. Ten viskas labai aišku, nes kirvis arba geras arba ne. O pasakyti, kad knyga yra gera ar bloga mes negalime. Pradedi skaityti naują knygą ir, jeigu tau nepatinka, tai reiškia, kad knygos stilius yra tau nepriimtinas, tai ne tavo knyga, – nesikankink. Bet kitas gal būtent tokios laukė jau daug metų. Jam tai bus gera knyga.
Aš į knygą žiūriu paprastai, nes tai yra tavo sielos narkotinė medžiaga – arba tu esi knygų narkomanas, turi priklausomybę, arba ne.
Man knyga yra savotiška kalbos maldaknygė. Jeigu nori išsaugoti ir puoselėti kalbą, kad ji būtų rišli, graži, praturtinta įdomiais išsireiškimais, tai turi skaityti knygas. Privalomieji skaitymai mokykloje nėra pats blogiausias dalykas. Aš manau, kad blogiausias dalykas yra tai, kad dabar nėra privalomo skaitymo. Jaunimas tiesiog vartosi savo nedideliame žodyne ir nelieka tos gražios kalbos.
Juk net privalomai skaitydamas gerą kūrinį įsimeni įdomius išsireiškimus, mintis ar retesnius žodžius ir vėliau juos naudoji. Stengiesi suvokti tekstą ir lavini loginį mąstymą. Jeigu dar prisiminsime, kad mokykloje vietoje atsakinėjimo žodžiu ar raštu dažniausiai naudojamos testo tipo apklausos, kur mokiniai tik sudeda kryžiukus, tai suprasime, kodėl jaunimo kalba skursta. Nesakau, kad jie mažiau protingi, gal net daugiau žinių turi, bet kalba yra skurdoka.
Kodėl atitolstama nuo knygų? Mano dukra varto, domisi, sūnus gal mažiau. Bet kai pagalvoji, kad gera knyga šiandien yra brangus malonumas, tai suvoki, kad tikrai gerų knygų retai ir nuperkame ir paskaitome.
Nepritariu, kai kitam dovanojamos knygos. Kaip jau sakiau, jeigu tau ta knyga daro įspūdį, tai kitam gali būti visiškai neįdomu, todėl jei jau norime padaryti tokią dovaną, tai dovanokime knygyno dovanų čekį.
Nemanau, kad knyga išnyks. To niekada nebus. Kažkada buvo kalbos, kad kinas nukonkuruos teatrą, o dabar kokios eilės į gerus spektaklius. Knyga – tai užtaisas, užprogramuotas emocinis pliūpsnis, o per internetą to užtaiso niekada nepajusi.

Petras:
– Sutinku, kad knyga yra visas pasaulis, jos skleidžia savo dvasią…
Štai Šilutės muziejuje yra restauruota sena Biblija, kurios ir vartyti negalima. Parašyta tokia kalba, kad ne viską ir besuprastum, bet vis tiek įdomu, ta dvasia traukia ir nepaleidžia: ir raidžių dailumas, ir iliustracijos yra lyg stebuklas.
O ar vartėte kas nors senas bažnytines knygas, kurios rašytos ir lotyniškai, ir rusiškai? Perskaityti labai sunku, bet jeigu pradedi, tai darosi vis įdomiau.
Aš manau, kad knyga bus, bet išliks kaip paminklas ar eksponatas. Liks bibliotekose ir muziejuose, kaip dabar kažkur yra tos molinės ar kitos pirmosios knygos. Kad tokias popierines knygas skaitytų mūsų proanūkiai, aš nesitikiu, nors ir labai gaila. Nes dabar yra ta dėžė, vadinama kompiuteriu, kurį vieną kartą atsiverti ir visą parą gali ten būti – rasi viską… Be abejo, dabartinė knyga neišnyks nei ryt nei šiame amžiuje, bet tendencija yra tokia. Juk mes patys savo gyvenimą pakeitėme, nes anksčiau vakarais turėdavome daug laiko ir skaitėme, o dabar kas trukdo? O jeigu dar prabilti apie lietuvių kalbos kaip mažos tautos kalbos likimą šiandieniniame pasaulyje… Tad ar verta tikėtis, kad po kelių šimtmečių kas nors dar skaitys popierinę knygą?

Jonas:
– Apie knygų mainus galima galvoti, nes Lietuvoje tai plintantis reiškinys. Vilniuje žinau, kad daugiabučio laiptinėje ant palangės padeda, ir kaimynai skaito, keičiasi.
Dar noriu pasakyti, kad man keistai atrodo, kai atskiri valdžios atstovai nesutaria, kokia turi būti mokykla. Tai jie kalba, kad reikia diegti naujas technologijas, kad visus vadovėlius turi pakeisti vienas planšetinis kompiuteris ar e-knyga, tai jie ragina dovanoti knygas mokyklų bibliotekoms.
Man tai yra nesuderinami dalykai, nes manau, kad popierinių knygų neskaitys vaikai, kurie bus išmokyti viską rasti virtualioje erdvėje. Tai lyg žmogus, kuris sako, kad yra pagonis, bet kartais meldžiasi prie kryžiaus…
Aš manau taip – arba džiaugiuosi ir naudojuosi knygomis, o kompiuteris yra tik priemonė atskiriems darbams atlikti (kaip kažkada buvo parkeris ar rašomoji mašinėlė), arba naudojuosi virtualios erdvės privalumais.
Dėl knygos likimo. Yra daug požymių, kad knyga kaip informacijos pateikimo forma gali nukeliauti nebūtin ar muziejun kartu su nauja X ar Y karta. Tačiau ar tikrai tai neišvengiama? 1995 metais Frankfurte prie Maino pasaulinėje knygų mugėje dalyvavo 8500 leidėjų, iš jų 450 eksponavo elektronines knygas. Parodoje buvo išsakyta nuomonė, kad 2000 metais kas penkta knyga bus jau elektroninė. Tačiau šiandien matome, kad ši prognozė nepasitvirtino.
Ar yra požymių, kad knyga liks bent panaši į dabartinę? Kaip matome, daugumas diskusijos narių mano, kad taip, ji išliks.

Užrašė Jonas Jaunius