Apie kaimus, kur gausu ne tik vandens

Gegužę sukako 20 metų, kai Šilutės seniūno pavaduotoju dirba Algirdas Ivanauskas. Šilutės seniūnija – didžiausia tarp visų vienuolikos rajone. Mat jai priklauso ne tik Šilutė, bet ir 28 aplinkiniai kaimai. Šios didelės seniūnijos ūkio reikalai ir yra A. Ivanausko kasdienybė.

Algirdas Ivanauskas ištisus 20 metų dirba Šilutės seniūno pavaduotoju.

Iš Tauragės rajono kilęs A. Ivanauskas nuo 1969 m. gyvena ir dirba Šilutės krašte. Pradžia – tuometinėje melioracijos įmonėje, vėliau – tuometiniame Žemės ūkio technikume, teko padirbėti ir buvusioje Jonaičių seniūnijoje, kurią prijungus prie Šilutės A. Ivanauskas perėjo dirbti į Šilutės seniūniją.
Pagryniuose, Šilutės priemiestyje, Algirdas Ivanauskas su žmona Stefanija nuosavoje sodyboje įsikūrė 1995 metais. Žmona daug metų dirbo vaistinėje, šeima užaugino dukrą Sonatą, kuri gyvena Klaipėdoje, dirba „Sodroje“, su vyru Dainiumi turi 15 metų dukrą Austėją ir trejų metukų mažąją Emą.
Ankstų rytą Stefanijos ir Algirdo Ivanauskų sodyboje užgieda gaidys, per dieną aptvare vaikštinėjantis su pulkeliu margaplunksnių vištų. Sodyba – rūpestingai prižiūrėta: auga jau dideli dekoratyviniai medžiai ir medeliai, stropiai šienaujama veja. Tai būtų sodybos paradinė pusė, o vidinėje, kur per medžių tvorą ne ką beįžvelgsi, didelis daržas: augina bulvių, įvairių daržovių ir viso kito, ko reikia šeimai. Kiek tokioje sodyboje darbo, žino tik tie, kurie verčiasi panašiai. O jeigu žmonės nori susitvarkyti gražiau, darbo tenka įdėti gerokai daugiau. A. Ivanauskas nekalbėjo apie nepabaigiamus ūkio darbus, tik užsiminė, kad mėgsta meistrauti.
Seniūnijos ūkio reikalai – tai ir miesto valymas, tvarkymas, gatvių, kiemų remontas, apšvietimas ir … kalėdinės eglutės puošimas.
A. Ivanauskas nuolatos važinėja ir po Šilutę, ir po kaimus. Tad pirmiausia ir pasidomėjome, ką seniūno pavaduotojas Algirdas IVANAUSKAS dabar pastebi kaimuose?
– Dabar kaimuose – daug vandens, kai kur apsemti keliai, kiemai, sodybos, vanduo tyvuliuoja ant ganyklų, dirvų. Palyginus su kaimu prieš 20 metų, tuomet buvo daugiau dirbančių žmonių, turėjusių po tris hektarus žemės, daugiau kaime buvo jaunimo. Dabar namų ūkių belikę labai mažai, nebelieka ir laikančių savo poreikiams karvę ar auginančių kiaules.
Šilutės seniūnijos kaimai yra priemiestyje, tad dar ne visiškai ištuštėję. Retai kur rastumei negyvenamą namą. O atokiausiuose nedideliuose kaimeliuose jau tikras tuštėjimo metas, belieka po vieną garbaus amžiaus žmogų name.
– Teko matyti, kai kaime net morkų nebeužsiaugina…
– Yra ta bėda: žmonės priprato prie pašalpų. Net jauna šeima nei dirbti eina, nei morkų sėja. Mažai matau šeimų, kurios savo vaikams daržiuke visko prisiaugintų… Ką tokiems sakyti? Prisimenu, kai praėjau dirbti Šilutės seniūnijoje, buvo viena socialinė darbuotoja. Dabar vien su socialinės rizikos šeimomis dirba 11 socialinių darbuotojų, yra dar dvi kitus reikalus tvarko. Tai ir rodo, kur einame. Žmonės nebesusitvarko savo šeimose, tenka jiems padėti. Manau, kad ir didelė šelpimo politika, ir girtavimas, ir nuo mažų dienų šeimoje matytas blogas pavyzdys nulėmė visa tai. Girtavo, nedirbo tėvai, dabar taip gyvena jų vaikai, gal kito kelio nepasirinks ir vaikaičiai?
Kai įpranta gyventi iš pašalpų, o ne iš darbo, nei kas juos išmokys, nei kas bepakeis. Svarstau, kad dėmesys socialinės rizikos šeimoms, jų šelpimas tiek sureikšmintas, kad dirbančios šeimos, gaunančios minimalų atlyginimą, verčiasi kartais net sunkiau už šelpiamuosius. Dirbantis žmogus negauna įvairių kompensacijų. Kai žmogus įpranta gyventi šelpiamas, dirbti jis nebenori ir jo nepriversi. Visko yra buvę, kai neiškentęs pasakydavau, kad privalu dirbti. Ir pagrasino, ir liepė išeiti… Juk dabar trūksta ne darbo, bet darbininkų. Ir ūkininkai neberanda, ir statybose trūksta. Ir mes pajutome, nes už pašalpas atidirbti ateidavo iki 100 žmonių, dabar sulaukiame 10–20. Jeigu žmogus nėra kvalifikuotas specialistas, priima į statybas, pamoko, galima dirbti ir užsidirbti, nes atlyginimai irgi kyla. Visa bėda, kad nedirba tie, kurie nenori dirbti, jiems gerai gyventi ir iš pašalpos.
Vaikai? Žinote, dabar mūsų socialinės darbuotojos turi po 11–12 socialinės rizikos šeimų, jas lanko pagal grafiką, tad neprižiūrimus vaikus bemat pastebėtų. Taip, girtavimo yra. Juk kai stovi eilėje prie bankomato, pasiima pašalpą, kur po to eina? Į parduotuvę. Perka ir gėrimų. Būna smurto šeimose. Kviečiama policija.
Tik nepamanykite, kad kaimuose vien toks vaizdas. Yra gerų ūkininkų, žmonės turi gražių sodybų, išmokę vaikus. Taip jau yra, kad į tokias šeimas rečiau beužsukame. Jei gaisras, kita nelaimė, važiuojame, padedame, vėliau sulaukiame ir padėkojimų. Tačiau stebiuosi tais gyventojais, kurie įsivaizduoja, kad jiems viskas turi būti padėta lėkštės.
– Panašu, kad pokalbis krypsta apie daugiabučiuose namuose gyvenančius žmones, kuriems labai nepatiko, kai buvo priskirtos teritorijos, kurias privalu tvarkyti: pjauti žolę, šluoti, grėbti lapus…
– Žmogus, kuris gyvena bute, turi suprasti, kad jam priklauso ir dalis namo sienų, stogo, laiptinės, kitų patalpų, taip pat ir žemės, ant kurios stovi namas. Dalies namų gyventojai samdo aplinkos tvarkytojus, dalis tvarkosi patys. Galima pasirinkti. Galbūt privatizuojant butus buvo paskubėta ir iki galo neapsispręsta bei žmogui nepaaiškinta, kokio turto šeimininku jis tampa. Juk ne tik savo buto! Po to už mokesčių mokėtojų pinigus prižiūrėta daugiabučių namų aplinka, išgrįsti kiemai, nutiesti pėsčiųjų takai, taikoma šildymo lengvata, valstybė dengė dalį renovacijos išlaidų, dar visos kitos kompensacijos… Palyginkime su nuosavą namą turinčiu gyventoju: viską tvarkosi pats arba samdo pagalbininkus, už viską moka visą realią kainą. Sakyčiau, nėra teisingas toks suskirstymas. Ir vis dažniau tai pasakoma garsiai. Ir nuosavo namo kambariai privatūs, ir daugiabučiame name butai yra privatūs.
– Išeitų, kad vienas gyvena nedirbdamas iš pašalpų, kitas tokius pačius pinigus turi užsidirbti, vienas gauna šilumos lengvatą, kitas – ne. Kaip visa tai keičia mūsų žmogų?
– Dabar, kai yra darbo, nedirbti ir pašalpas gauti turėtų tik pasiligoję žmonės, kurie tikrai negali dirbti. Galima sakyti, kad dalį žmonių nešelpdami sugadinome.
– O juk visai neseniai savivaldybėms buvo perduota teisė spręsti, kam skirti pašalpą, dėl to šelpiamųjų labai sumažėjo, sutaupyta pinigų, kuriuos anksčiau mokėdavo ir tiems, kuriems to nė nereikėjo.
– Tiesa, šelpiamųjų sumažėjo. Tai gerai. Tačiau dalis pašalpų prageriama. Prie kiekvieno tokio ištisas paras prižiūrėtojas nestovės. Tik bėda, kad tėvų pavyzdžiu seka jų vaikai, anūkai. Kaip išrauti tokią piktžolę?
– Juk buvo situacijų, kai jus nustebino?
– Gerai prisimenu, kai šilutiškiai daugiabučių namų gyventojai rengdavo aplinkos tvarkymo talkas – visi išeidavo padirbėti. Man tai patikdavo. Kaimynai susitinka prie darbo, pasikalba. Kažkur dingo tas bendruomeniškumas… Dabar stebiuosi prašymais išgrįsti kuo daugiau ploto prie namo, kad automobilį po langu galėtų pastatyti, o jau tų žaliųjų plotų gali ir nebūti… Bet juk ir pievelės, ir medeliai, ir gėlynai akį džiugintų. Negi žmogus nori gyventi vien ant grindinio?
Buvo ir tokių situacijų, kai žiemą senjoras nukasė sniegą daugiabučio kieme, o jaunas kaimynas ten savo automobilį pastatė, nors sniego ir nekasė…
– Sugrįžkime į vandenyje skęstančius Pagrynius. Po senesniais namais yra rūsiai, ten kaupiasi vanduo, nebegalima net šildymo katilų kurti…
– Skęsta Laučiuose, Naujakuriuose, Pagryniuose ir kitur. Melioracijos sistemos, drenažas jau paseno, sutrūnijo. Pagryniuose melioracija buvo pritaikyta ne gyvenvietės apimtims, bet dirbamiems laukams melioruoti. Per menki sistemos pajėgumai. Be to, namų statybos irgi sugadino drenažo šakas, jas gadina pasodintų medžių šaknys. Slyvų šaknys visiškai užraizgo drenažą. Į drenažą žmonės yra leidę net kanalizacijos nuotekas. Viskas susikaupė ir štai rezultatas. Bus parengtas projektas. Teks melioruoti Pagrynius. Kito kelio nėra. Šie metai tokie lietingi, vandens tiek daug, kad ankstesnių tokių nė nepamenu. Girdžiu priekaištų meteorologams, kad orų nenuspėja. Manau, kad jau niekas negali nuspėti gamtos pokyčių. Jie tokie netikėti, neprognozuojami ir keičiasi taip greitai, kad nevertėtų piktintis.
– Pabaigai – džiugesnė gaida: kada laukti kalėdinės eglutės Šilutėje?
– Ko gero, gruodžio 1 dieną. Ieškome eglutės. Važinėjame, ieškome. Pastebėję gražią ir aukštą, kalbiname žmones, ar sutiks padovanoti. Visaip yra buvę – ir dovanojo, ir malkų už eglę vežėme. Miške sunku rasti aukštą eglę, kurios visos šakos aplinkui būtų vienodai dailios. Paprastai kuris nors šonas būna nukentėjęs nuo šalia augančių medžių, gožusių šviesą. Kiekvienai eglei dar tenka prikalti šakų, tačiau jos šakos, kaip pagrindas, turi būti aplink visą kamieną. Šiemet Šilutės miesto kalėdinės puošmenos bus įprastinės, tačiau kitais metais, jeigu bus padaryti visi suplanuoti gatvių tvarkymo, apšvietimo darbai, bus pasikeitimų. Matyt, bus kitoks ir centrinės Lietuvininkų gatvės puošimas, gal rasis naujovių ir dėl pačios kalėdinės eglės.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Padėka

Brangūs bičiuliai, „Germanikos“ kolektyvo vardu palugniai dėkavojame visiems šišioniškiams, padėjusiems mums į pirmąją kelionę mariomis išleisti mūsų rankomis kurtą kurėną! Ištisus amžius lietuvininkų ir kopininkų kurėnai raižė Kuršių marias – mūsų protėviams tai buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir laisvės, o vėliau – pagarbaus santykio su gamta arba, kaip šiandien sakytume, – ekologijos, simbolis. Prieš 75 metus, daugeliui lietuvininkų pasitraukus iš gimtųjų žemių, kurėnų žėgliai, atrodė, amžiams dingo iš marių, palikdami jų horizontą tuščią ir bedvasį. Vis dėlto daugybės

Prancūzijos futbolininkai antrą kartą tapo pasaulio čempionais (atnaujinta)

(AFP-ELTA). Visa Prancūzija – džiaugsmo svaigulyje: milijonai žmonių sekmadienį iki vėlumos šventė nacionalinės rinktinės triumfą pasaulio futbolo čempionate Rusijoje. Po pergalės rezultatu 4:2 prieš Kroatiją Paryžius ir kiti miestai virto mėlynai baltai raudonų vėliavų jūra. Vis dėl to kai kuriuose miestuose neišvengta riaušių ir nelaimingų atsitikimų.  Didžiausia džiaugsmo šventė Paryžiuje vyko fanų zonoje prie Eifelio bokšto ir garsiajame Eliziejaus laukų bulvare, kur suplūdo 90 000 žmonių. Dievo Motinos katedroje „Equipe Tricolore“ garbei aidėjo varpai. Prezidentas Emmanuelis Macronas euforiškai palaikė komandą

Šventėje „Po malūno sparnais“

Liepos 6-ąją, kai viso pasaulio lietuviai ruošėsi vakare kartu giedoti Lietuvos himną, Saugose vyko tradicinė seniūnijos šventė „Po malūno sparnais“. Viršum scenos – simboliniai malūno sparnai su ąžuolo šakų vainiku centre, prie scenos – Lietuvos vėliavos trijų spalvų popieriniai malūnėliai, besisukantys pučiant vėjeliui. Šie puošybos elementai skelbė Lietuvos valstybingumo 100 – metį, Karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, atspindėjo šventės temą – „Po malūno sparnais“. Saugų šventė, kaip jau įprasta, turi neeilinius vedėjus – tai Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigą

Šilutės medžių atnaujinimas – dar vienas neapgalvotas valdžios sprendimas?..

Jau keletą mėnesių netyla aistros dėl Šilutės miesto centrinės gatvės medžių atnaujinimo projekto įgyvendinimo. Kiekvienas valdžios priimamas sprendimas turi būti aptartas su visuomene arba bent jau tais krašto gyventojais, kuriuos tai liečia. Šiuo atveju eilinį kartą to nebuvo padaryta, tad natūralu, jog kyla nepasitenkinimas. Manau, prieš įgyvendinant šį projektą, būtina informuoti visuomenę, – kokie darbai bus atliekami, kam to reikia ir kaip nuo to pasikeis miesto gatvių vaizdas ir kita. Tik tuomet, kai bus išklausytos gyventojų pastabos bei pasiūlymai, galima