Apie kaimus, kur gausu ne tik vandens

Gegužę sukako 20 metų, kai Šilutės seniūno pavaduotoju dirba Algirdas Ivanauskas. Šilutės seniūnija – didžiausia tarp visų vienuolikos rajone. Mat jai priklauso ne tik Šilutė, bet ir 28 aplinkiniai kaimai. Šios didelės seniūnijos ūkio reikalai ir yra A. Ivanausko kasdienybė.

Algirdas Ivanauskas ištisus 20 metų dirba Šilutės seniūno pavaduotoju.

Iš Tauragės rajono kilęs A. Ivanauskas nuo 1969 m. gyvena ir dirba Šilutės krašte. Pradžia – tuometinėje melioracijos įmonėje, vėliau – tuometiniame Žemės ūkio technikume, teko padirbėti ir buvusioje Jonaičių seniūnijoje, kurią prijungus prie Šilutės A. Ivanauskas perėjo dirbti į Šilutės seniūniją.
Pagryniuose, Šilutės priemiestyje, Algirdas Ivanauskas su žmona Stefanija nuosavoje sodyboje įsikūrė 1995 metais. Žmona daug metų dirbo vaistinėje, šeima užaugino dukrą Sonatą, kuri gyvena Klaipėdoje, dirba „Sodroje“, su vyru Dainiumi turi 15 metų dukrą Austėją ir trejų metukų mažąją Emą.
Ankstų rytą Stefanijos ir Algirdo Ivanauskų sodyboje užgieda gaidys, per dieną aptvare vaikštinėjantis su pulkeliu margaplunksnių vištų. Sodyba – rūpestingai prižiūrėta: auga jau dideli dekoratyviniai medžiai ir medeliai, stropiai šienaujama veja. Tai būtų sodybos paradinė pusė, o vidinėje, kur per medžių tvorą ne ką beįžvelgsi, didelis daržas: augina bulvių, įvairių daržovių ir viso kito, ko reikia šeimai. Kiek tokioje sodyboje darbo, žino tik tie, kurie verčiasi panašiai. O jeigu žmonės nori susitvarkyti gražiau, darbo tenka įdėti gerokai daugiau. A. Ivanauskas nekalbėjo apie nepabaigiamus ūkio darbus, tik užsiminė, kad mėgsta meistrauti.
Seniūnijos ūkio reikalai – tai ir miesto valymas, tvarkymas, gatvių, kiemų remontas, apšvietimas ir … kalėdinės eglutės puošimas.
A. Ivanauskas nuolatos važinėja ir po Šilutę, ir po kaimus. Tad pirmiausia ir pasidomėjome, ką seniūno pavaduotojas Algirdas IVANAUSKAS dabar pastebi kaimuose?
– Dabar kaimuose – daug vandens, kai kur apsemti keliai, kiemai, sodybos, vanduo tyvuliuoja ant ganyklų, dirvų. Palyginus su kaimu prieš 20 metų, tuomet buvo daugiau dirbančių žmonių, turėjusių po tris hektarus žemės, daugiau kaime buvo jaunimo. Dabar namų ūkių belikę labai mažai, nebelieka ir laikančių savo poreikiams karvę ar auginančių kiaules.
Šilutės seniūnijos kaimai yra priemiestyje, tad dar ne visiškai ištuštėję. Retai kur rastumei negyvenamą namą. O atokiausiuose nedideliuose kaimeliuose jau tikras tuštėjimo metas, belieka po vieną garbaus amžiaus žmogų name.
– Teko matyti, kai kaime net morkų nebeužsiaugina…
– Yra ta bėda: žmonės priprato prie pašalpų. Net jauna šeima nei dirbti eina, nei morkų sėja. Mažai matau šeimų, kurios savo vaikams daržiuke visko prisiaugintų… Ką tokiems sakyti? Prisimenu, kai praėjau dirbti Šilutės seniūnijoje, buvo viena socialinė darbuotoja. Dabar vien su socialinės rizikos šeimomis dirba 11 socialinių darbuotojų, yra dar dvi kitus reikalus tvarko. Tai ir rodo, kur einame. Žmonės nebesusitvarko savo šeimose, tenka jiems padėti. Manau, kad ir didelė šelpimo politika, ir girtavimas, ir nuo mažų dienų šeimoje matytas blogas pavyzdys nulėmė visa tai. Girtavo, nedirbo tėvai, dabar taip gyvena jų vaikai, gal kito kelio nepasirinks ir vaikaičiai?
Kai įpranta gyventi iš pašalpų, o ne iš darbo, nei kas juos išmokys, nei kas bepakeis. Svarstau, kad dėmesys socialinės rizikos šeimoms, jų šelpimas tiek sureikšmintas, kad dirbančios šeimos, gaunančios minimalų atlyginimą, verčiasi kartais net sunkiau už šelpiamuosius. Dirbantis žmogus negauna įvairių kompensacijų. Kai žmogus įpranta gyventi šelpiamas, dirbti jis nebenori ir jo nepriversi. Visko yra buvę, kai neiškentęs pasakydavau, kad privalu dirbti. Ir pagrasino, ir liepė išeiti… Juk dabar trūksta ne darbo, bet darbininkų. Ir ūkininkai neberanda, ir statybose trūksta. Ir mes pajutome, nes už pašalpas atidirbti ateidavo iki 100 žmonių, dabar sulaukiame 10–20. Jeigu žmogus nėra kvalifikuotas specialistas, priima į statybas, pamoko, galima dirbti ir užsidirbti, nes atlyginimai irgi kyla. Visa bėda, kad nedirba tie, kurie nenori dirbti, jiems gerai gyventi ir iš pašalpos.
Vaikai? Žinote, dabar mūsų socialinės darbuotojos turi po 11–12 socialinės rizikos šeimų, jas lanko pagal grafiką, tad neprižiūrimus vaikus bemat pastebėtų. Taip, girtavimo yra. Juk kai stovi eilėje prie bankomato, pasiima pašalpą, kur po to eina? Į parduotuvę. Perka ir gėrimų. Būna smurto šeimose. Kviečiama policija.
Tik nepamanykite, kad kaimuose vien toks vaizdas. Yra gerų ūkininkų, žmonės turi gražių sodybų, išmokę vaikus. Taip jau yra, kad į tokias šeimas rečiau beužsukame. Jei gaisras, kita nelaimė, važiuojame, padedame, vėliau sulaukiame ir padėkojimų. Tačiau stebiuosi tais gyventojais, kurie įsivaizduoja, kad jiems viskas turi būti padėta lėkštės.
– Panašu, kad pokalbis krypsta apie daugiabučiuose namuose gyvenančius žmones, kuriems labai nepatiko, kai buvo priskirtos teritorijos, kurias privalu tvarkyti: pjauti žolę, šluoti, grėbti lapus…
– Žmogus, kuris gyvena bute, turi suprasti, kad jam priklauso ir dalis namo sienų, stogo, laiptinės, kitų patalpų, taip pat ir žemės, ant kurios stovi namas. Dalies namų gyventojai samdo aplinkos tvarkytojus, dalis tvarkosi patys. Galima pasirinkti. Galbūt privatizuojant butus buvo paskubėta ir iki galo neapsispręsta bei žmogui nepaaiškinta, kokio turto šeimininku jis tampa. Juk ne tik savo buto! Po to už mokesčių mokėtojų pinigus prižiūrėta daugiabučių namų aplinka, išgrįsti kiemai, nutiesti pėsčiųjų takai, taikoma šildymo lengvata, valstybė dengė dalį renovacijos išlaidų, dar visos kitos kompensacijos… Palyginkime su nuosavą namą turinčiu gyventoju: viską tvarkosi pats arba samdo pagalbininkus, už viską moka visą realią kainą. Sakyčiau, nėra teisingas toks suskirstymas. Ir vis dažniau tai pasakoma garsiai. Ir nuosavo namo kambariai privatūs, ir daugiabučiame name butai yra privatūs.
– Išeitų, kad vienas gyvena nedirbdamas iš pašalpų, kitas tokius pačius pinigus turi užsidirbti, vienas gauna šilumos lengvatą, kitas – ne. Kaip visa tai keičia mūsų žmogų?
– Dabar, kai yra darbo, nedirbti ir pašalpas gauti turėtų tik pasiligoję žmonės, kurie tikrai negali dirbti. Galima sakyti, kad dalį žmonių nešelpdami sugadinome.
– O juk visai neseniai savivaldybėms buvo perduota teisė spręsti, kam skirti pašalpą, dėl to šelpiamųjų labai sumažėjo, sutaupyta pinigų, kuriuos anksčiau mokėdavo ir tiems, kuriems to nė nereikėjo.
– Tiesa, šelpiamųjų sumažėjo. Tai gerai. Tačiau dalis pašalpų prageriama. Prie kiekvieno tokio ištisas paras prižiūrėtojas nestovės. Tik bėda, kad tėvų pavyzdžiu seka jų vaikai, anūkai. Kaip išrauti tokią piktžolę?
– Juk buvo situacijų, kai jus nustebino?
– Gerai prisimenu, kai šilutiškiai daugiabučių namų gyventojai rengdavo aplinkos tvarkymo talkas – visi išeidavo padirbėti. Man tai patikdavo. Kaimynai susitinka prie darbo, pasikalba. Kažkur dingo tas bendruomeniškumas… Dabar stebiuosi prašymais išgrįsti kuo daugiau ploto prie namo, kad automobilį po langu galėtų pastatyti, o jau tų žaliųjų plotų gali ir nebūti… Bet juk ir pievelės, ir medeliai, ir gėlynai akį džiugintų. Negi žmogus nori gyventi vien ant grindinio?
Buvo ir tokių situacijų, kai žiemą senjoras nukasė sniegą daugiabučio kieme, o jaunas kaimynas ten savo automobilį pastatė, nors sniego ir nekasė…
– Sugrįžkime į vandenyje skęstančius Pagrynius. Po senesniais namais yra rūsiai, ten kaupiasi vanduo, nebegalima net šildymo katilų kurti…
– Skęsta Laučiuose, Naujakuriuose, Pagryniuose ir kitur. Melioracijos sistemos, drenažas jau paseno, sutrūnijo. Pagryniuose melioracija buvo pritaikyta ne gyvenvietės apimtims, bet dirbamiems laukams melioruoti. Per menki sistemos pajėgumai. Be to, namų statybos irgi sugadino drenažo šakas, jas gadina pasodintų medžių šaknys. Slyvų šaknys visiškai užraizgo drenažą. Į drenažą žmonės yra leidę net kanalizacijos nuotekas. Viskas susikaupė ir štai rezultatas. Bus parengtas projektas. Teks melioruoti Pagrynius. Kito kelio nėra. Šie metai tokie lietingi, vandens tiek daug, kad ankstesnių tokių nė nepamenu. Girdžiu priekaištų meteorologams, kad orų nenuspėja. Manau, kad jau niekas negali nuspėti gamtos pokyčių. Jie tokie netikėti, neprognozuojami ir keičiasi taip greitai, kad nevertėtų piktintis.
– Pabaigai – džiugesnė gaida: kada laukti kalėdinės eglutės Šilutėje?
– Ko gero, gruodžio 1 dieną. Ieškome eglutės. Važinėjame, ieškome. Pastebėję gražią ir aukštą, kalbiname žmones, ar sutiks padovanoti. Visaip yra buvę – ir dovanojo, ir malkų už eglę vežėme. Miške sunku rasti aukštą eglę, kurios visos šakos aplinkui būtų vienodai dailios. Paprastai kuris nors šonas būna nukentėjęs nuo šalia augančių medžių, gožusių šviesą. Kiekvienai eglei dar tenka prikalti šakų, tačiau jos šakos, kaip pagrindas, turi būti aplink visą kamieną. Šiemet Šilutės miesto kalėdinės puošmenos bus įprastinės, tačiau kitais metais, jeigu bus padaryti visi suplanuoti gatvių tvarkymo, apšvietimo darbai, bus pasikeitimų. Matyt, bus kitoks ir centrinės Lietuvininkų gatvės puošimas, gal rasis naujovių ir dėl pačios kalėdinės eglės.

Kalbėjosi Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Vietinės bitės Lietuvoje gali išnykti

Lietuvos mokslininkai vos prieš kelerius metus atrado vietines – lietuviškas – bites, tačiau šiandien joms gresia išnykti. Todėl svarstoma jas saugoti valstybės kontroliuojamuose selekciniuose branduoliuose. Apie tai, kas ir kaip galėtų tapti tokiais selekciniais branduoliais, kas galėtų parengti vietinių bičių išsaugojimo programą, Žemės ūkio ministerijos atstovai Marcinkonyse diskutavo su Dzūkijos Nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vadovybe ir mokslininkais. Mokslininkai ištyrė, kad kai kuriuose tradiciškai bitininkaujančiuose bitynuose dar yra apie 45 proc. išlikusių motininių linijų, priklausančių vietinio medunešės

Šokių grupės „Juknaičiai“ sėkmė konkurse „Pora už poros“

Dvi dienas Prienuose vyko konkursinio festivalio „Pora už poros“ nacionalinis turas. Smagiame, spalvingame renginyje laureato vardą pelnyti siekė per šešiasdešimt liaudiškų šokių grupių iš visos šalies ir lietuvių bendruomenių Seinuose bei Punske (Lenkija) šokių kolektyvai.  Konkurse dalyvavo ir Šilutės rajono vyresnio amžiaus žmonių liaudiškų šokių grupė „Juknaičiai“, pasirodymas sulaukė pripažinimo ir gero įvertinimo. Šis konkursas vyksta kas ketveri metai. Juknaitiškių kolektyvas šiame konkurse dalyvauja nuo pat 1997 metų. Nuolatos pelnydavo prizines vietas, o 2001 ir 2005 metais tapo laureatais. Sėkmė

Žemės ūkis: paverskite savo darbą ekologiškesniu su nauja elektronine įranga

Šalies ūkininkai nėjo ilgą kelią tobulindami ūkininkavimą, ieškodami ekologiškų sprendimų ir geros įrangos. Pagrindinė ir sunkiausia užduotis – palengvinti ūkininkavimą ir ekonomiškiau dirbti.  Šią tinkamo ūkininkavimo užduotį puikiai vykdo UAB „Audrokesta“. Įmonės būstinė yra Šakiuose, su atsarginių detalių parduotuve, eksponuojama nauja ir sena žemės ūkio technika, naujausios gręžimo mašinos, purkštuvai, žemės dirbimo mašinos ir kt. Teikiamos ir logistikos paslaugos. UAB „Audrokesta“ atidarė atsarginių detalių parduotuvę Šiauliuose ir turi tolesnių plėtros planų-su filialais kituose regionuose. UAB „Audrokesta“ taip pat yra vienintelis

Kryžius primins KGB nukankintas aukas

Vakar (spalio 24 d.) Vilkyškiuose, Šv. Onos bažnyčioje, šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Po pamaldų šventoriuje buvo pašventintas 8 metrų aukščio ąžuolinis kryžius, skirtas šios bažnyčios rūsiuose sovietinių KGB smogikų nukankintoms aukoms atminti.  Aukštąjį kryžių sumeistravo Plungės krašto kryždirbys Antanas Vaškys, gyvenantis Plokščių kaime. Tinklaraščiui bernardinai.lt jis pasakęs: „Aš darau taip, kaip mūsų patriarchas Svirskis įvedė madą, kai kryžius, koplytstulpis ir skulptūra drožiami iš to paties medžio gabalo. Dauguma meistrų jau dirbame tokiu principu. Nes ir darbai dabar

Taip pat skaitykite