Aktorė Roberta Sirgedaitė: kasdien ieškau būdų ir jėgų atsispirti karantino apatijai

Gyventi neapibrėžtume ir laukime, kada vėl bus galima patirti gyvą kontaktą su žiūrovais bei kolegomis. Ir tuo pačiu kasdien rasti motyvacijos įveikti artyn besėlinantį stingulį, įžvelgti teigiamas teatro ir technologijų jungties puses bei išnaudoti meno modernėjimo privalumus. Taip metus karantine vertina 26-ąjį gimtadienį balandžio 3 d. atšventusi Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė Roberta Sirgedaitė.

– Kaip šie karantino metai paveikė Jus?

– Tikiu, kad stengiamasi daryti tai, kas geriausiai padėtų suvaldyti pandemiją. Žmonių sveikata – svarbiausia. Žinoma, norėtųsi veiklos, pasiilgau renginių, kino teatrų. Kartą važiuodama automobiliu, akies krašteliu pamačiau į protesto akciją prie Baltarusijos ambasados susirinkusius žmones, išgirdau, kaip minia ošia, ir taip užsimaniau prisijungti prie jų! Nors tai tikrai nebuvo pramoginis renginys.

Per pastaruosius metus praėjau bene visas stadijas, kurias įmanoma patirti karantine. Per pirmąjį karantiną buvo sunkiau, visiškai nebuvau pratusi būti viena, o reikėjo išbūti tokį ilgą laiką. Teko išmokti ir vėliau pripratau. Buvo etapai, kai jaučiau, kad viskas puiku, galiu daug padaryti. Ir buvo periodai, kai rankos nusvirdavo ir netikėdavau, jog ką nors galiu. Tuomet atrodydavo, kad visi užsiėmę kažkuo svarbiu, o aš – niekuo.

– Ko imatės, kad pakeltumėte sau ūpą ir nesiridentumėte į depresiją šiuo lėtu laiku?

– Manau, kad su apatijos šešėliu kovoju kiekvieną dieną. Tai reikalauja didelių pastangų, nuolat reikia kažko prisigalvoti. Kartais būna dienų, kai tiesiog žiūriu serialus ir nieko negaliu padaryti. Karantine viskas atrodo itin monotoniška, dienos beveik vienodos. Imuosi sporto programos – ir 28 dienas per ją viskas lygiai taip pat. Nusprendžiu tobulinti kokį įgūdį – kelios dienos, ir tai taip pat virsta slogia rutina. Nors neseniai išsikrausčiau iš tėvų namų, kone kasdien sėdu ir važiuoju pas tėvus, nes reikia bendravimo.

Jau antrus metus mano Naujų metų pasižadėjimas sau buvo būti pozityvesnei ir mažiau verkti. Praeitais metais ši svajonė labai greitai žlugo, o šįkart sekasi visai neblogai. Kai per daug nesigilinu, gana nesunku išlikti pozityviai. Vis dėlto jeigu pradedu labiau analizuoti savo perspektyvas, darosi sunku. Šiuo metu yra be galo daug neapibrėžtumo. Nežinau, ar turėsiu darbo po mėnesio, ar turėsiu jo po metų. Nežinau, ar galiu kažką planuoti savo gyvenime, ar reikia tiesiog sėdėti ir laukti, bet toks lūkuriavimas vėlgi neigiamai veikia savijautą.

Kai kurie žmonės mano, jog mano darbas dabar pats geriausias – gaunu algą, o patys darbai sustabdyti. Teatre nebuvau jau pusę metų. Repeticijos vyksta, bet aš šiuo metu statomuose spektakliuose nedalyvauju. Tai psichologiškai nelengva. Ši pandemija tikrai paliks pėdsaką mūsų psichologijoje. Tiesa, labai įdomi patirtis buvo dalyvauti Nacionalinio Kauno dramos teatro internetiniame spektaklyje „Mirgėjimas“.

– Spektaklis apibūdinamas kaip „meninis vyksmas „Facebook“ socialiniame tinkle“. Koks jausmas, kai aktorius nemato žiūrovų? Ar tas santykis išlieka kitais būdais?

– Per „Zoom“ ar kitas panašias platformas rodomi spektakliai iš tiesų yra tarsi atriboti nuo kontakto su žiūrovu. Tuo tarpu šis spektaklis organizuotas kitokiu principu: aktoriai susikūrė netikras „Facebook“ paskyras, viskas vyko specialioje grupėje, o žiūrovai galėjo gyvai rašyti įrašus, komentuoti. Visi atsipalaidavo, bendravome net ir per susirašinėjimo programėlę. Tema taip pat labai aktuali – apie konspiracijos teorijas.

– Kaip vertinate tokią aplinkybių padiktuotą teatro slinktį link technologijų ir kitų modernių formų?

– Manau, jog tai įkvepia, ir tokios formos tikriausiai išliks kaip alternatyva ir vėliau, kai karantino ribojimai baigsis. Atsirado visai naujų saviraiškos ir dalyvavimo kultūros renginiuose būdų, kurie daug kam yra patrauklūs. Mane pačią ši tema intriguoja ir traukia. Apie tai, kaip teatras susilieja su technologijomis, netgi kuriu trumpametražį filmą, kuris bus mano žurnalistikos magistro baigiamojo darbo Vytauto Didžiojo universitete dalis. Neišvengiamai daugelio mūsų gyvenimuose internetas užima nemažą dalį, tad džiugu, kad jame gali būti ir meno kūrinių.

Karantinas leido išmėginti tokius dalykus, apie kuriuos anksčiau nė nebūčiau pagalvojusi, ir tik dėl technologijų jie tapo įmanomi. Pavyzdžiui, šiuo metu dalyvauju viename projekte, kuriame groju su nepažįstamais žmonėmis. Jie susirado mane per „Facebook“, ir dabar šis bendravimas jau peraugo į draugystę. Manau, reikia rasti kuo daugiau pozityvių aspektų šioje karantino realybėje, o ne beprasmiškai priešintis jai.

– Galbūt žurnalistikos studijas pasirinkote, planuodama pabėgimą iš teatro ieškant daugiau stabilumo?

– Greičiau tai bus dar vienas žingsnis režisūros link. Jau kurį laiką linkau kurti trumpametražius filmus, reportažus, tad, manau, laikas to imtis rimčiau. Su teatru tikrai nenoriu atsisveikinti, man labai patinka vaidinti ir būti jame. Esu jo išsiilgusi. Tikiuosi, jau greitai jame susitiksiu su žiūrovais. To mums visiems linkiu.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Rūta Grigolytė, Jono Dirsės nuotr. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Lietuviškos sraigės įtiko ir prancūzų gurmanams

Lemtingas lietuviško verslo sprendimas buvo sraiges ne auginti, o supirkti ir perdirbti. Šaldytus maisto produktus iš sraigių mėsos prieš aštuonerius metus gaminti pradėjusi bendrovė „Darvėja“ aktyviai tyrinėjo Lietuvos ir užsienio rinkas, dalyvavo tarptautinėse parodose. Verslas nusprendė investuoti į sraigių mėsos perdirbimo technologijas ir modernią įrangą. Apie šaldytų sraigių mėsos produktų gamybą, žiūrėkite reportaže: Ši įmonė šiandien skina nuoseklaus darbo ir išplėtotų partnerysčių vaisius – aukštos kokybės lietuviška produkcija pasaulyje tampa vis populiaresnė. Be to, ir pirkėjai Lietuvoje atranda greitai paruošiamus

Provanso paieškos nuvedė į Venckus

Žodis Provansas mums asocijuojasi su Prancūzijos miestais Nica, Marseliu, Kanais, Avinjonu, ir, žinoma, levandomis. Žydintys laukai užburia akis, o kvapas įsimena ilgam. Negalėdami nuvykti į Prancūziją, džiaugiamės turėdami galimybę pasigrožėti šių nuostabių augalų vaizdais ir kvapais visai mūsų pašonėje – Venckų kaime, prie Žemaičių Naumiesčio. Levandų sode mus, būrelį Šilutės moterų seklyčios narių, pasitiko šeimininkai Lina ir Mindaugas Vingiai. Pirmiausia pasivaikščiojome po levandų lauką, supantį didelę seną obelį, dar dosniai dalijančią derlių. Kieme akys krypo į atskiruose didelio sodo kampeliuose

Zigmantas Balčytis išrinktas Lietuvos regionų partijos pirmininko pavaduotoju

Liepos 29 d. istorinėje vietovėje, pirmojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje, įvyko neeilinis LR Seimo Lietuvos regionų frakcijos seniūno Jono Pinskaus vadovaujamos partijos suvažiavimas. Ši partija, anot J. Pinskaus,  įgauna naują kryptį – tampa Lietuvos regionų partija su nauja programa, įstatais, o svarbiausia – unikaliu, novatorišku, šalies regionus ir juose gyvenančius žmones, jų tikėjimą geresne dabartimi ir ateitimi atspindinčiu identitetu. Šio neeilinio suvažiavimo metu partijos pirmininko pavaduotoju buvo patvirtintas naujas partijos narys, Seimo narys, Seimo audito komiteto pirmininkas, sukaupęs didžiulę patirtį būdamas

Valstybinė energetikos reguliavimo tarnyba įvertino UAB „Šilutės šilumos tinklų“ finansinį pajėgumą

Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT), vykdydama energetikos įmonių veiklos priežiūrą bei siekdama, kad vartotojai gautų nepertraukiamas bei kokybiškas paslaugas, atliko šilumos sektoriuje veikiančių ūkio subjektų finansinio pajėgumo vertinimą. VERT konstatavo, kad 43 šilumos tiekimo įmonių 2020 metų pabaigos finansinis pajėgumas vertinamas kaip pakankamas. Šiame sąraše ir Šilutės rajono savivaldybės uždaroji akcinė bendrovė „Šilutės šilumos tinklai“. UAB „Ukmergės šiluma“ finansinis pajėgumas vertinamas kaip  nepakankamas, nes ūkio subjekto bendrasis finansinio pajėgumo  rodiklis ataskaitiniais metais turi būti didesnis. Valstybinės energetikos reguliavimo tarnybos inf.

Taip pat skaitykite