Adventas ir Kalėdos Mažojoje Lietuvoje

XX a. pr. Kalėdos Mažojoje Lietuvoje buvo suvokiamos kaip senųjų metų palydos ir naujųjų sutikimas. Archajiškajam lietuvininkų Kalėdų šventės modeliui būdingi tokie elementai: kieminėjimasis, persirengėlių vaikštynės, apeiginės šventės vaišės, įvairūs tikėjimai ir burtai.

Kalėdinių eglučių alėja prie Šilutės Hugo Šojaus dvaro.

 

Senovinius kalendorinius papročius labai veikė bažnyčios įtaka, tad vėliau pagrindinė apeigų dalis liko pamaldos, giesmių giedojimas, o linksmybės nukeliamos į antrą ar trečią dieną. Kiekvienoje lietuvininkų šeimoje laikytasi savitų tradicijų, perduodamų iš kartos į kartą.

Advento vainikas

Susikaupimo metas prieš Kalėdas – adventas – Lietuvoje įsigalėjo su krikščionybe. Mažosios Lietuvos gyventojai liuteronai tą laikotarpį vadina „Advento vainiku“ – Adventkrans. Advento metu privalomo pasninko nebuvo, bet kai kurie vengė linksmintis, šokti, dainuoti.

Šventėms ruošiamasi nuo šv. Andriejaus – lapkričio 30 d. Nusižiūrėję į šalia gyvenančius vokiečius, lietuvininkai tądien pindavo advento vainiką iš karklo vytelių ir kuo gražesnių eglišakių. Jis būdavo gan didelis – 70-80 cm skersmens. Apjuosdavo jį raudonu kaspinu ir padėdavo viduryje balta staltiese užtiesto stalo arba nuleisdavo nuo sietyno. Pagražintas raudonais kaspinais ir žvakėmis, jis kabodavo viduryje stubos ir puošdavo namus.

Ant vainiko kas savaitę dedama ir uždegama po žvakę (iš viso keturios). Klaipėdos krašte jos visos raudonos. Kai sekmadienį susirinkusi pietų šeima uždegdavo žvakelę, būdavo giedamos giesmės, meldžiamasi. Dėdavo ant vainiko ir žaisliukų.

Kūčių vakarą, kai jau baigiasi adventas, nuo vainiko nurinktais žaisliukais ir žvakėmis papuošiama eglutė. Jos žvakelės uždegamos nuo paskutinės advento vainiko žvakės. Pats vainikas sudeginamas, o pelenai išbarstomi tikintis geresnio derliaus.

Evangelikų Kūčios

Kūčias evangelikai liuteronai švenčia kitaip nei katalikai. Kūčių vakaras laikomas šventu – žmonės dirbdavo tik pačius menkiausius ar būtiniausius darbus. Temstant visa šeima eidavo bažnyčion išklausyti šventų Mišių. Grįžę namo pirmiausia valgydavo šventą Vakarienę. Jaunos poros, kad neiširtų šeimyninė santarvė, stengdavosi prie stalo susėsti kartu.

Kalėdinė eglutė Lietuvoje aprašyta 1853 m. Tradiciškai amžiną gyvybę simbolizuojantį medelį nukirsdavo ir į namus Kūčių rytą parnešdavo tėvas. Puošiama buvo įvairiu maistu (sausainiais, saldainiais, sausainiais, meduoliais, riešutais, obuoliais), jų negalima valgyti iki antrosios Kalėdų dienos. Žvakutės ant eglės saugo namus ir šeimą nuo visokių blogybių. Uždegamos Kūčių vakarą ir būdavo deginamos per visą naktį ar bent iki vidurnakčio.

Lietuvininkai neruošia Kūčių vakarienės su kalėdaičiais ir dvylika patiekalų. Jie nepasninkauja. Valgių sekos nepaisoma, nesvarbu ir valgių skaičius. Kūčių vakare ant stalo būdavo visko: pyragų, mėsos, kavos.  Vienose šeimose vakarienę pradėdavo avižiniu kisieliumi, kitur – sriuba, silke. Sakoma, kad Kūčių vakarienei virdavo „ypatišką valgį“ – rainus žirnius su mėsos padažu. Visą virtą valgį reikėjo būtinai suvalgyti (rykai turėjo likti tušti). Liekanas išbarstydavo sakydami: „Mielos kočės, kuom turiu, tuom drebiu“.

Vakarienę užbaigdavo saldžiais patiekalais: pipiriniais meduoliais ir pyragais (aguoniniu, štruceliu), su cinamonu ir cukrumi apibarstytais keptais obuoliais. Kūčiukai atkeliavo vėliau iš Didžiosios Lietuvos. Labai svarbus Kūčių valgis buvo įvairių skanėstų rinkinys lėkštėje, vokiškai „Bunte Teller“ (marga lėkštė): saldainių, riešutų su kaupu, obuoliukų. Ją gaudavo kiekvienas namiškis.

Buvo dedama ir specialių sausainukų – pipirninkų – su aštriais prieskoniais, gvazdikėliais, imbieru. Nakčiai stalą nukraustydavo, palikdavo tik trupinius, juos rytą nešdavo paukščiams. Pavalgę dalindavosi dovanomis – margintais piešiniais, spalvotomis lėkštutėmis, nors jų gaudavo ne visi. Kitam pakako saldaus pyragėlio, keptų riešutų. Būdavo patenkinti ir tokiomis kukliomis dovanėlėmis.

Kalėdų eglutė stovėdavo ne kiekvienuose namuose. Dažnas žvejas manė, kad dainuoti einant ratu aplink eglę yra pagoniška.

Per Kūčias būdavo suburiama visa šeima, vakarieniaujama, bendraujama, skaitoma Biblija, giedamos giesmės. Pirmieji tarp lietuvių kalėdines giesmes ėmė propaguoti Mažosios Lietuvos protestantai. Kalėdų giesmės giedamos nuo Kristaus gimimo išvakarių – Kūčių – iki Kristaus paaukojimo šventės, vadinamųjų Grabnyčių (vasario 2 d.).

Vaikščiodavo persirengėliai

Mažojoje Lietuvoje iki pat XX a. nuo Kalėdų iki Trijų Karalių vaikščiodavo persirengėliai. Kartais jie apsilankydavo ir per Kūčias. Personažai buvo Šyvis, meška, meškininkas, žydė, ubagė, gandras, ožys, kaminkrėtys. Grupė traukdavo iš sodybos į sodybą. Linkėdavo geros sveikatos ir gausaus derliaus.

Po švento vakaro vakarienės suaugusieji pasiimdavo po taurę vyno ir visa šeima susirinkdavo prie kalėdinės eglutės, laukdavo svečių.

XX a. pradžioje Kūčių vakarą per kaimą eidavo persirengę angelais ir giedodavo. Jau šių dienų persirengėlis – Kalėdų Senelis (kaimynas ar dėdė). Jis vaikus klausinėdavo Katekizmo tiesų, duodavo riešutų, obuolių, saldainių, atnešdavo linkėjimų, kokį sausainuką iškeptą, pyrago ar medaus stiklainį… Šeimininkai Senelį pavaišindavo vynu. Tokių dovanų, kaip dabar, nebūdavo, net saldainių paskanauti ne visiems užtekdavo.

Merginos Kūčių vakare iš įvairių ženklų mėgo spėti ateitį, būsimą vedybinį gyvenimą. Mažojoje Lietuvoje buvo išlikęs senas kalėdinis gyvulių šėrimo paprotys. Moterys Joninių išvakarėse pievose susirinkdavo žolių puokščių, jas sudžiovindavo ir laikydavo iki Kalėdų, o tada per Kūčias duodavo karvėms, kad liktų sveikos ir būtų pieningos.

 

Pirmą Kalėdų dieną lietuvininkai švęsdavo su šeima. Iš ryto važiuodavo į bažnyčią ar melsdavosi namuose. Senoviški Kalėdų patiekalai buvo šiupinys su kiauliena, barščiai su grybais, kepta obuoliais kimšta žąsis arba antis, putra (miltų, bulvių kukulių, kruopų sriuba), kiunkė (troškinti žirniai, bulvės, pupelės su taukais), zilzė (šaltiena), dešra, kopūstai. Kai kurių pateikėjų duomenimis, pirmą Kalėdų dieną ant stalo būdavo tik pyragai – juodos duonos nerasi.

Į svečius važiuoti nebuvo priimtina. Sakoma, kad jaunimas šitos tvarkos nelabai paisė – švęsdavo sporto draugijose dar prieš šventę. Išpuoštoje mokyklos salėje, grojant kviestiniams muzikantams, smagiai linksmindavosi iki aušros. 

Antrą Kalėdų dieną lietuvininkai važiuodavo kieminėti, užsukdavo pas kaimynus, o vakarop – į smuklę, kur senieji kalbėdavosi, o jaunieji šokdavo.

Tilžės, Ragainės ir kitose apylinkėse jauni vyrai, išsipustę širmus žirgus, jodinėdavo po kaimus, lankydavo gimines, visiems linkėdami geros sveikatos ir gausaus javų derliaus. Sutikę kitą raitelių grupę, eidavo imtynių nenulipdami nuo arklių. Žinomas Šyvio šokdinimas, kai per Kūčias ar Kalėdas užsuka Šyvis su savo persirengėlių svita. 

Trečioji Kalėdų diena priklausė moterims. Jos viena kitą lankė, šnekučiuodavosi prie kavos, pyragaičių visą popietę.

Per Kalėdų šventes būta ir draudimų: nebuvo galima ruošti bent kiek didesnio skalbimo (žlugto), dirbti kitų namų ruošos darbų, kepti duonos, landžioti į maisto podėlį, adyti, tvarkyti vilnonių siūlų.

Visi tikėjo – jei nusižengsi šiems draudimams, į maistą ar kitur įsiveis kirmėlių… 

Surinko Asta Bartkevičiūtė,

Šilutės Hugo Šojaus muziejus, 2021

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Specialistų rekomendacijos, kaip saugoti sveikatą kaitros metu

Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba įspėja apie karštį:  rugpjūčio 12 d., penktadienį, temperatūra popietę kils iki +24-29°C; šeštadienio naktį vės iki 10-15 laipsnių, dieną oras įkais iki +25-30°C; sekmadienio dieną šils iki +26-31°C; Žolinės dieną temperatūra pakils iki +26-31°C.   Aktualu kiekvienam Karštis gali paveikti kiekvieno žmogaus sveikatą, bet ypač jautrūs yra kūdikiai ir vaikai iki 4 metų amžiaus, 65 metų amžiaus ir vyresni žmonės, asmenys, turintys antsvorio, dirbantys sunkų fizinį darbą, sergantys įvairiomis ligomis (endokrininės, inkstų, širdies ir kraujagyslių sistemų). Per

Rugpjūčio viduryje – Žolinė

Žolinė (Dzūkijoje – Kopūstinė) – tai atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena. Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai šiai šventei iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinės švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima, – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas. Šventės dieną buvo aukojami gyvuliai ir rituališkai kepama duona: naujojo

Vilniuje atidaroma viena moderniausių teniso arenų Europoje

Po kiek daugiau nei metus trukusios rekonstrukcijos Vilniuje esantis sporto kompleksas „SEB arena“ jau nuo rugsėjo duris atvers kaip didžiausias uždaras teniso, skvošo ir badmintono centras Vidurio Europoje. Atnaujintoje arenoje įrengtas ir pirmasis regione išmanusis teniso kortas, leisiantis organizuoti tarptautinius aukščiausio  lygio turnyrus. Naujojoje arenos dalyje įrengti 7 papildomi kietosios dangos kortai ir centrinis kortas, kurį supa net 1,5 tūkst. žiūrovų talpinančios tribūnos, 4 badmintono aikštelės ir net 10 patiems jauniausiems tenisininkams skirtų mažųjų teniso kortų. „Šiandien jau galime drąsiai

Prasideda ilgasis savaitgalis. Kokių klaidų nedaryti be priežiūros paliekant namus?

Žolinės savaitgalį dalis Lietuvos žmonių mėgausis besibaigiančia vasara, laisvadienius leisdami kurortuose, sodybose ar prie vandens telkinių. Nors tyrimai rodo, kad mūsų šalies gyventojai labiau negu estai ir latviai rūpinasi namų saugumu, draudikai atkreipia dėmesį, kad vasaros mėnesiais, ypač per Žolinę ar kitus ilguosius savaitgalius, be priežiūros palikti namai nukenčia dažniau nei įprastai. Todėl itin svarbu išvykstant pasirūpinti namų ir juose esančio turto saugumu, kad sugrįžus juos rastumėte tokius, kokius palikote. „Ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių gyventojai pastaraisiais

Taip pat skaitykite