Gegužės 21-ąją 90-ąjį gimtadienį šventusi Genė Ruzvaltienė gimė, užaugo ir tebegyvena toje pačioje gatvėje, Žemaičių Naumiestyje.

Dešimtąją dešimtį metų pradėjusi žilagalvė vis dar mėgsta žiūrėti televizorių, pati išsiverda valgyti. Gyvena kartu su sūnumi Alfonsu. Kieme daug daugiamečių gėlių, kurios reikalauja mažiau priežiūros – sveikata nebe ta, kad galėtų daug lankstytis. Sako, ir perkūnijos tebebijanti, kaip vaikystėje…

„Augome penki vaikai: du broliai ir trys seserys. Nors ir daug šeimoje buvo vaikų, mano vaikystė buvo graži. Tėvelis buvo auksinių rankų meistras, buvo stalius ir mūrininkas, siuvėjas, net batus mokėdavo pasiūti. Mama verpė, mezgė, siūdavo drabužius. Mes jautėmės viskuo aprūpinti ir mylimi“, – prisiminė senolė.

Jubiliatė pasakojo, būdami vaikais mėgdavo palįsti po stalu ir klausytis, kaip kaimo vyrai kalbasi apie karą. Tais sunkiais ir sudėtingais laikais Genei teko ir mokslo nemažai ragauti. Žemaičių Naumiestyje baigė pradžios mokyklą, vėliau – keturias progimnazijos klases. Tada mokslą tęsė Šilutės gimnazijoje. Kartu su kitomis mergaitėmis jai tėvai išnuomojo butą. Šilutėje Genė baigė medicinos seserų mokyklą, dirbo Šilutės ligoninėje, vaikų ligų skyriuje, kuriam vadovavo šilutiškiams gerai žinoma gydytoja Gruodienė.
„Mes mokėmės, o praktikuotis eidavome į ligoninę. Buvome labai gerai pasiruošusios, leisdavome vaistus, net į galvą galėdavome suleisti vaikučiams. Mamos galėdavo būti su savo vaikais, jiems atskiras kambarys buvo skirtas poilsiui. Man tas darbas labai patiko, nors tėvelis buvo supykęs. Jis norėjo, kad aš būčiau stomatologe“, – prisiminė jubiliatė.
Būdama devyniolikos Genė ištekėjo už toje pačioje gatvėje gyvenusio vaikino, kurį pažinojo nuo vaikystės. Su Alfonsu, toks buvo vyro vardas, gražiai sugyveno, atšventė Auksines vestuves, užaugino du sūnus.

Birutė Morkevičienė