5-oji Vilkyškių abiturientų laida, 1967 m.

Žvelgiu į nuotraukas, kuriose mūsų klasė po žydinčiomis obelimis, po klasės langais, o čia jau pasipuošę savo išleistuvių šventės vakare atsisveikiname su mokykla, mokytojais ir vienas su kitu ilgam, gal net ir visam gyvenimui… Tokie gražūs savo jaunyste, jau ryt kiekvienas mūsų pradėsiantis minti savo nepakartojamą gyvenimo takelį.
Šiandien iš tų savų takelių trumpam sugrįžome prie mūsų bendro slenksčio – prie atnaujintos mūsų mokyklos.
Visi tokie pat smagūs, pasipuošę šypsenomis, nors ir nešini 50-ies metų patirčių kuprine, dauguma jau spėję atsisveikinti su darbine veikla, užauginę vaikus, o dabar besidžiaugiantys gyvenimu ir anūkais, tokie pat jauni širdimi, nors ir gerokai pakitusia išvaizda, esame labai laimingi, kad visi septyniolika dar gyvi…
Simboliška, kad susirinkome į savo žavų mielą tėviškės kampelį – Vilkyškius – tokią ypatingą šio mylimo mūsų miestelio, tapusio 2017-ųjų „Mažąja Lietuvos kultūros sostine“, dieną – pagrindinės šventės išvakarėse. Ypatingojo klasės susitikimo proga pasidovanojome sau ir nuostabią kelionę laiku – kelionę į Vilkyškių istoriją iki pat šių dienų „Dvaro šventės“.
Šios nuostabios kelionės vedlė Pagėgių TIC direktorė Ilona Meirė pasitiko mus prie Vilkyškių TIC durų, kur kažkada (Dieve, kaip seniai tai buvo!) mus pasitiko šviesios atminties pradinių klasių mokytojas Zigmas Lenzbergas – pirmasis daugelio mūsų mokytojas.
Viduje p. Ilona susodino mus į „Siauruko vagoną“, paspaudė garsinį signalą ir – kelionė laiku prasidėjo. Mūsų pokario karta jį prisimena tik iš tėvų, senelių pasakojimų, o mes patys – dar ir iš vaikystėje nudaužytų kojų į jo kur ne kur išlikusius bėgius…
Ekspozicijų salė – čia kažkada ir buvo mūsų klasė. Daugybė nuotraukų, dokumentų, įdomus ir turiningas gidės Ilonos pasakojimas leido naujai pažvelgti į miestelio praeitį, papildė mūsų krašto istorijos žinias. Patyrinėję miestelio planą, ne vienas džiaugėmės jame atradę savo vaikystės brangų kampelį, o pro langus stengėmės įžvelgti atmintin įstrigusį vaikystės peizažą.
Daugeliui mūsų tikras atradimas – naujai įsikūręs rašytojo Johaneso Bobrovskio muziejus, šio garsaus žmogaus gyvenimo istorija…
Puikioji mūsų gidė taip pat buvo maloniai nustebinta, atsiradus jos pasakojimų gyvųjų „liudytojų“ – mūsų bendraklasių. Tai du Zigmai ir Silva – miestelio senbuviai, kurių vaikystė ir jaunystė susieta su dabar jau restauruotais, naujam gyvenimui prikeltais ir gausiai lankomais Vilkyškių objektais – dvaro rūmais, evangelikų liuteronų bažnyčia, miestelio aikšte. Mums visiems – „kelionės laiku“ dalyviams – buvo smagu girdėti, kai „mažasis“ Zigmas dvare pasakojo: „Čia buvo šeimos bulvių aruodas, o čia, viršuje, buvo mūsų butas“. Zigmas „didysis“ visus nustebino pareiškęs: „Mane šioje bažnyčioje 1947 metais pakrikštijo“. Silva pridūrė: „Vaikystėje prie šios bažnyčios atbėgdavom pasirinkti spalvotų vitražų stikliukų…“ Klasės draugui Antanui, ne vienerius metus vadovavusiam Vilkyškių seniūnijai, irgi buvo ką visiems papasakoti.

… po 50 metų.

Greitai prabėgo įspūdinga kelionė laiku, leidusi bent trumpam sugrįžti į tolimą praeitį, į savo vaikystę, pamatyti šių dienų miestelį – išgražėjusį, pasipuošusį, susitelkusį ir laukiantį didžiosios šventės – tikrą „Mažąją Lietuvos kultūros sostinę“ Vilkyškius. Ir mes – prieš 50 metų čia baigę vidurinę mokyklą, 5-oji mokyklos laida – be galo didžiuojamės, džiaugiamės, žavimės. Esame dėkingi aktyviai vilkyškiečių bendruomenei, jos vadovams, prasmingą kultūrinį gyvenimą puoseliejantiems iniciatyviems asmenims, kurių viena, be abejo, yra ir mūsų gidė – žavioji ponia Ilona.
Nesenkančios kūrybinės energijos, sėkmės jums visiems, mielieji vilkyškiečiai.

Vilkyškių vidurinės mokyklos 5-os laidos (1967 m.) vardu –
Aldutė Vaičiūnienė (Lašaitytė)