„Kai neliko šunelio, neturiu kam žodžio pasakyti…“
Kas nepatyrė vienatvės, tas nežino, kaip ji slegia, gniuždo, gena į ligas ir tampa kančia… Net ir po Kalėdų, ir prasidėjus metams įprasta sutiktą pažįstamą dar vis sveikinti ir linkėti gerų metų. Toks susitikimas Šilutėje buvo ir sausio 4 d. Jau garbaus amžiaus pasveikinta pažįstama moteris suko į šalį akis: „Kokios šventės vienai prie stalo su 5 kūčiukais ir stikline kisieliaus? Nė žvakelės neuždegiau. Kai neliko šunelio, žodžio neturiu kam pasakyti. Tas senas žmogus, likęs vienas kaip pirštas, niekam nereikalingas.